– Vis dažniau girdime kalbant apie profesionalumą. Kaip ši sąvoka turėtų būti suprantama mediko profesijoje?
– Dažniausiai tai yra suprantama kaip žinios, galimybė diagnozuoti, atlikti operacijas, procedūras arba paskirti kitą gydymą. Tačiau profesionalumo apibrėžtis žymiai platesnė. 2002 m. Europos ir JAV gydytojai pasirašė profesionalumo naujajame šimtmetyje chartiją, kurioje išdėstyti trys fundamentalūs principai ir dešimt įsipareigojimų. Profesionalumas – tai yra sutartis su visuomene, kuri įpareigoja paciento interesus iškelti aukščiau gydytojo, nustatyti ir išlaikyti kompetencijos standartus ir teikti eksperto patarimus visuomenei sveikatos klausimais. Tam būtina sąlyga – visuomenės pasitikėjimas gydytoju.
– Kada jūs pirmą kartą plačiau sužinojote, kas yra profesionalumas? Ir kas tuo metu pasikeitė?
– Tikrą profesionalą įsivaizdavau kaip gydytoją, kuris gali gerai diagnozuoti ligą ir ją gydyti, tinkamai bendrauja su pacientais ir kolegomis ir pan. Tačiau apie specialų profesionalumo mokymą išgirdau 2016 metais, dalyvaudama medicininės edukacijos konferencijoje Prato mieste, Italijoje. Ten dalyvavau seminare apie profesionalumą, kuriame kolegos dėstytojai iš viso pasaulio dalinosi savo patirtimi ir konkrečiomis situacijomis, kurias jie naudoja mokydami studentus profesionalumo. Deja, galėjau tik klausyti, kaip vyksta profesionalumo mokymas universitetuose, nes pas mus tokių pavyzdžių nebuvo, todėl neturėjau galimybės pasidalinti ir savo patirtimi. Vos grįžusi, iš karto inicijavau pagrindinių profesionalumo principų dėstymą mūsų dėstomame modulyje. Reikia pasakyti, kad studentai tai sutiko labai pozityviai.
– Iš ko susideda profesionalumas?
– Tai visuma kompetencijų ir elgesio standartų. Tai ir išvaizda, ir žinios, ir bendravimo pobūdis – visuma, iš kurios pacientai sprendžia apie mus. Pacientui labai svarbus informacijos perdavimas paprasta, suprantama kalba. Kartais mums, gydytojams, įpratusiems bendrauti naudojant daug medicininių terminų, santrumpų ir pan., tai nėra lengva.
– Kokie yra svarbiausi profesionalumo principai?
– Pagrindiniai principai, apibrėžti mano minėtoje chartijoje, yra trys – paciento gerovė, paciento autonomija ir socialinis teisingumas. Labai svarbus yra gydytojo altruizmas – jokie veiksniai neturėtų daryti jam įtakos. Ši savybė yra būtina, norint būti geru gydytoju. Kiti svarbūs aspektai yra apibūdinami profesiniais įsipareigojimais – kompetencija, informacijos apie pacientą konfidencialumas, paciento įtraukimas į gydymo ir įvairių sprendimų priėmimo procesą, supratimo, kad dauguma situacijų pacientams yra stresinės, ugdymas. Įvairių pacientų poreikiai skiriasi, dažnai žmonės nori tiesiog patikimos informacijos paaiškinimo, o ne tik procedūros, kaip savaime suprantamo dalyko. Šiuolaikiniam profesionalui svarbu išmokti dirbti komandoje, nes sveikatos priežiūra tapo labai sudėtinga, kompleksiška, kartais ir potencialiai pavojinga dėl vienu metu veikiančių daugelio veiksnių. Gydytojų, slaugytojų, kineziterapeutų, socialinių darbuotojų, psichologų ir kitų net ir medicinos sričių specialistų komandinis darbas lemia sėkmę, pacientų ir jų artimųjų pasitenkinimą. Svarbu gydytojo darbą nukreipti į pacientą, mažinant jam biurokratinę naštą ir pašalinant darbus, kuriuos gali atlikti kitas personalas. Kiti profesiniai įsipareigojimai – tai gydymo pasiekiamumas, racionalus išteklių naudojimas. Profesionalui svarbu gebėti atsiriboti nuo šalutinių dalykų, nesusijusių su paciento gydymo procesu, svarbu palaikyti garbingus santykius su kolegomis.
– Ko reikia, norint išlaikyti šiuos principus?
– Vienas iš profesionalo gydytojo įsipareigojimų visuomenei – mokymasis visą gyvenimą. Ne tik medicininių žinių atnaujinimas, bet, keičiantis socialinei aplinkai, ir naujų įgūdžių įgijimas, kritiškai vertinant savo ir kolegų senuosius įpročius. Noriu atkreipti dėmesį į tai, kad iš mūsų visada reikalaujama idealiai atlikti savo pareigą bet kokiomis sąlygomis, bet kuriuo paros metu, ir retose, ir stresinėse situacijose, tačiau praktiniam mokymui pakankamai dėmesio neskiriama. Dažniausiai podiplominis mokymas apsiriboja paskaitų ciklų išklausymu ar dalyvavimu konferencijose. Tuo metu į įvairių praktinių įgūdžių palaikymą ir tobulinimą reikėtų nuolat investuoti. Juk nei vienas nenorėtumėme, kad mus skraidintų pilotas, kuris tik išklausęs šimto valandų paskaitų ciklą. Svarbu suprasti, kad gydytojo diplomas savaime nereiškia, kad žmogus visą gyvenimą viską mokėsi tobulai. Dar neteko sutikti nė vieno medicinos darbuotojo, kuris norėtų pakenkti savo pacientui. Investavimas į žmogiškuosius išteklius – toks turėtų būti sveikatos sistemos prioritetas. Svarbu išlaikyti profesinę atsakomybę – analizuoti savo nesėkmes ir klaidas, o išmoktas pamokas kuo greičiau pritaikyti savo praktikoje. Manau, kad žalos be kaltės įstatymo modelis galėtų padėti šiems procesams pradėti vykti medikų praktikoje. Įvykus klaidoms ir nubaudus žmogų, sistemos nepakeisi, problemų neišspręsi ir problema išliks. Tik sisteminio pobūdžio sprendimai lemia siekiamus rezultatus.
– Kaip manote, ar šiuo metu yra sudarytos sąlygos į pacientą orientuotai sveikatos priežiūros sistemai?
– Be abejo, kad į pacientą orientuota sveikatos priežiūra yra prioritetas, tačiau kol kas nepakankamai įvertinama, kad gydymo procesas yra daugiabriaunis, integralus. Tai ne tik emocinio ir fizinio komforto užtikrinimas, artimųjų įtraukimas dalyvauja, gydymo pasiekiamumo, perimamumo ir tęstinumo užtikrinimas. Mano atrodo, kad siekiant į pacientą orientuotos sveikatos priežiūros, nepakankamai įvertinamos gydytojų fizinės ir emocinės galimybės. Jei gydytojas, dirbdamas vienoje darbo vietoje, galėtų realizuoti visus savo poreikius, jo darbo kokybė tikrai pagerėtų. Yra įrodyta, kad po sudėtingo naktinio budėjimo, žmogaus būklė prilygsta lengvam girtumui – nereikėtų net vairuoti, ką jau kalbėti apie bendravimą su pacientais. Darbo ir poilsio režimas – labai svarbus. Neabejoju, kad pacientai norėtų, jog juos gydytų sveikas, pailsėjęs ir laimingas gydytojas. Pastaruoju metu sistemoje matau vis daugiau teigiamų pokyčių. Didžiausias tikslas turėtų būti pasitikėjimo sveikatos sistema didinimas. Nuo seno gydytojai ne tik atlikdavo tiesioginį savo darbą, bet ir buvo aktyvūs visuomenės nariai, todėl šią pareigą turime išlaikyti ir toliau, tačiau turime pagalvoti, ar tai gali padaryti gydytojas, kuris dirba 5 darbuose. Ką jis gali duoti visuomenei ar net savo šeimai?
– Su kokiomis reakcijomis susiduriate, vykstant pokyčiams?
– Pokytis visada yra procesas, kuris pareikalauja vienokios ar kitokios aukos, susilaukia pasipriešinimo, nes mes iš prigimties siekiame pastovumo, ramumo ir žinomybės, o pokyčiai sukuria tam tikrą nesaugumo jausmą. Esu girdėjusi frazę – jei neskauda, tai – ne pokytis. Būtina sąlyga pokyčiams įvykti yra bent 10 proc. žmonių, kurie pritaria pokyčiui, todėl svarbu išsamiai supažindinti su pasikeitimais, kad liktų kuo mažiau nežinomybės. Taip pat labai svarbu monitoruoti pokytį, parodant teigiamus ir neigiamus aspektus. Tai svarbu atlikti nuolat, vis plačiau naudojantis informacinėmis technologijomis – „online“.
– Ką jums reiškia #BūkPokytis judėjimas?
– Man #BūkPokytis yra įsipareigojimas matyti ir aktyviai dalyvauti tuose pokyčiuose, kuriuose galiu, nors ne visi jie asmeniškai gali būti malonūs. Jei tu nešioji šį ženkliuką ir identifikuoji save kartu su šiuo judėjimu, tai yra ne tik privilegija, bet ir atsakomybė. Lengva yra reikalauti pokyčių iš kitų, iš valstybės, tačiau #BūkPokytis yra ne tik apie sveikatos sistemą – tai turėtų būti mūsų kasdienybė ir prasidėti nuo pakeltos šiukšlės gatvėje ar kitų mažų dalykų – kiekvienas iš mūsų gali būti pokytis net ir smulkiausiais darbais.
– Ko norėtumėte palinkėti medikų bendruomenei?
– Būti pokyčiu! Vyresniems gydytojams - nebijoti pokyčių, nes kol keičiamės, tol mes gyvename. Jauniesiems – įvertinti tai, kas jau buvo padaryta iki šiol, įvertinti įdėtą indėlį ir negalvoti, kad istorija prasideda šiandien, nekurti atskirties tarp jaunosios ir vyresnės kartos žmonių. Kuriant pokytį svarbu nepamiršti, kad po jūsų jį kurs naujos kartos žmonės, todėl svarbu mokėti teisingai perduoti pokyčių estafetės lazdelę.
