Tenka įtikinti pacientus

Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje dirbantis neurochirurgas prof. S. Ročka tikina, kad kiekvienas žmogus, turėtų dirbti tą darbą, kurį jis išmano. „Kitaip sakant, ligos diagnostika turėtų likti gydytojui, o ne pačiam pacientui“, – sako neurochirurgas. Esą šiuolaikiniai žmonės mano, kad geriau už gydytojus žino, kuo jie serga. Būtent todėl gydytojams tenka kovoti su pacientais ir juos priversti patikėti tikrąja diagnoze.

„Kad suprastum, kas rašoma internete, reikia žinoti, apie ką ten rašoma. Internetas duoda visą informaciją: tiek gerą, tiek blogą, tiek patikrintą, tiek nepatikrintą. Reikia baigti mokslus, kad turėtum visas vertinimui reikalingas žinias“, – pabrėžia prof. S. Ročka.

Profesorius pripažįsta, kad dažnai jo kabinete būna kuriozinių situacijų, kai pacientai nesutinka su diagnoze, tačiau plačiau jų nekomentuoja ir tikina, kad tai nieko naujo.

Pasiteiravus, ką jis daro, kad pacientai neišvestų iš kantrybės, šis nusijuokia į telefono ragelį. „Ką darau? Neišsivedu iš kantrybės!“

Kiek metų jis jau dirba neurochirurgu, prof. S. Ročkai sunku atsakyti. „Geras klausimas. Tuoj suskaičiuosiu. Tikrai bus nemažai, – nusijuokia jis – O, geras. Dirbu nuo 1998 metų“. Prof. S. Ročka yra vienas iš Lietuvos gydytojų, nominuotas išskirtiniame DELFI projekte „Tautos gydytojas“.

Pacientai nejaunėja

Neurologai, aiškina gydytojas, gydo nervų sistemos ligas. O neurochirurgai, kaip jis pats, operuoja nervų sistemos ligas. „Skiriasi gydymo būdai. Neurologas gydo vaistais, o aš operuoju“, – patikslina neurochirurgas. Esą jį dominančios neurochirurgijos sritys yra neuroonkologija, funkcinė neurochirurgija ir vaikų neurochirurgija.

Neurochirurgija, pasakoja jis, yra labai plati specialybė, kuri gydo visas nervų sistemos ligas. „Tiek galvos, tiek nugaros smegenys, tiek periferiniai nervai. Taip pat aplinkinių sričių sutrikimai: ir kaukolė, ir stuburas, ir įvairiausios situacijos su periferiniais nervais. Tai labai plati sritis“, – vardija prof. S. Ročka.

Lietuvoje, anot gydytojo, kaip ir visame pasaulyje, neurochirurgijos srityje dominuoja stuburo problemos. „Ir netiesa, kad stuburo problemas patiriantys pacientai jaunėja. Pacientai nejaunėja. Kaip buvo visą laiką, taip ir yra“, – lakoniškai sako jis. Tačiau neurochirurgas retai susiduria su stuburo problemomis, nes dažniausiai dirba su smegenų onkologinėmis ligomis.

Smegenų vėžys
Foto: Shutterstock

Dažniausiai užduodamas klausimas: ar gyvensiu?

Dažniausias klausimas, pasakoja prof. S. Ročka, kurį jo kabinete užduoda pacientai yra „ar gyvensiu?“ „Žmonės bijo, bet operacijos smegenyse daromos tam, kad žmogui būtų geriau, o ne blogiau“, – pastebi jis. Esą žmonės kartais bijo ir į gydytojo kabinetą įžengti.

„Smegenų onkologinių ligų bijo visi. Tenka su pacientais kalbėtis, aiškinti situaciją. Jiems visada sakau tik tiesą“, – tvirtina neurochirurgas.

Esą pasitaiko ir situacijų, kai pacientai nepripažįsta diagnozės, atsisako gydymo. „Žmogaus sveikata yra žmogaus asmeninis reikalas. Jeigu bandai gydyti ligą ir žmogus yra prieš tą gydymą, tai yra žmogaus pasirinkimas. Taip būna dažnai“, – sako prof. S. Ročka. Tokiais atvejais, atvirauja gydytojas, kyla įvairios emocijos, nes gali žmogui padėti, o jis nenori pagalbos.

Smegenų onkologinės ligos nepaiso paciento amžiaus, sako prof. S. Ročka. Tačiau, kaip teigia neurochirurgas, vaikų ir suaugusiųjų ligos skiriasi. „Vaikų ligos iš principo yra visai kitokios, kad ir tos pačios onkologinės ar smegenų kraujagyslių ligos. Jomis serga tiek suaugę, tiek vaikai, bet jos būna kitokios visa savo prigimtimi. Tarkime, paprastas vaikiškas auglys bus kitoks nei suaugusiųjų. Tai nėra nei blogiau, nei geriau. Viskas priklauso nuo paciento ir ligos situacijos“, – paaiškina prof S. Ročka.

Foto: LRT / Vytenis Radžiūnas

Maloniausia gydytojui darbe matyti sveikstantį pacientą, todėl neurochirurgas ragina žmones atsiradus problemai, eiti pas specialistą. „Neslėpti, nelaukti, netikėti, kad praeis“, – pabrėžia jis.

Pasirinko Lietuvą

Prof. S. Ročka yra nemažai laiko dirbęs užsienyje ir tikina, Lietuvos medicinos lygis yra toks pat aukštas, kaip ir Europos. Tačiau kiekvienos šalies medicina, pasakoja gydytojas, turi savo specifiką.

Pavyzdžiui, vardija neurochirurgas, užsienyje kitokia pacientų kultūra. „Daug kur pacientas gerbia gydytoją. Jis eina pagalbos, o ne kažko reikalauti. Lietuvoje pacientai dažnai mano, kad jie yra pagrindiniai žmonės gydytojo kabinete ir kad viską žino teisingiausiai“, – tautiečius kritikuoja jis.

Ir nors prof. S. Ročka sulaukė pasiūlymų likti dirbti užsienyje, esą jį kažkas patraukė atgal į Lietuvą. „Nežinau, kodėl grįžau. Ten kur nuvažiuosi, būsi svetimas. Lietuvoje esi savas. Norėjau bendrumo ir savumo jausmo“, – poklabį baigia prof. S. Ročka.

Šis gydytojas dalyvauja išskirtiniame DELFI projekte „Tautos gydytojas". Kviečiame nominuoti savo mylimiausią mediką ir balsuoti specialioje platformoje: