– Ar dėl pandemijos matote ir besikeičiančias tendencijas kalbant apie alkoholio, psichotropinių medžiagų vartojimą? Pasikeitė pacientai, jų amžius, būklė?
– Taip, kelios tendencijos išryškėjo. Dabar yra dalis jaunų pacientų, kurie neturi darbo, yra grįžę iš užsienio, kur kelerius metus dirbo. Dėl pandemijos grįžo į Lietuvą ir, neturėdami galimybių įsidarbinti, buvo užsidarę namuose, buvo vieniši, laiką leido prie interneto, sutriko jų miegas. Dauguma jų nesiskiepijo. Vėliau gausus alkoholio ar narkotikų vartojimas išprovokavo jų mintis apie savižudybę. Taip pat turime pagausėjimą pacientų, kurie žaloja save, tai daro ne norėdami numirti, bet norėdami atkreipti artimųjų dėmesį. Tokius pacientus konsultuojame priėmimo skyriuje, tačiau paguldome ne visus. Daliai atliekame psichosocialinį vertinimą, per mėnesį tokių vertinimų dėl savižudybės rizikos Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje atliekama apie 60–70 tokių vertinimų ir tą pačią dieną šie pacientai perduodami ambulatoriškai dirbantiems psichikos centrams.
– Ar alkoholio vartojimas, stresas dėl darbo, vienišumas ir iššaukia ligas, kurias žmogus gali turėti, ar galime sakyti, kad tam tikras ligas su savo elgesiu žmonės „įsivaro“ patys?
– Visuomenės psichikos sveikatos požiūriu visada labai svarbūs yra aplinkos veiksniai. Jei aplinkoje atsiranda daugiau rizikos veiksnių, natūraliai žmogaus atsparumas, kuris nulemtas ir psichologinių, ir socialinių, ir biologinių veiksnių, gali sumažėti. Daugiau žmonių atsiduria rizikos grupėje. Negalime sakyti, kad jie visi turėjo polinkį susirgti, bet rizikos veiksniai gali paskatinti atsirasti šiuos sutrikimus. JAV tyrimas, kai buvo analizuota 70 mln. amerikiečių, rodo, kad nerimas, nemiga, depresija dažniau pasireiškia per pandemiją.
Tarp vyresnio amžiaus žmonių po COVID–19 infekcijos, atsirado pažintinių sutrikimų, jiems sunku susikoncentruoti, sunku prisiminti telefono numerius, artimųjų vardus, susiplanuoti artimiausias kelias valandas. Netgi lengviau išsivystydavo demensijos požymiai. Neturime visą visuomenę apimančių duomenų, tačiau iš tų pacientų, kuriuos gydėme, o jau gydėme apie 200 sergančių COVID–19 ir psichikos sutrikimais, daliai žmonių 50–60 metų, atsirado psichozės ir atminties sutrikimų simptomų, COVID–19 ligos pradžioje. Nuo psichozės simptomų pavyko išgydyti, tačiau jų atminties sutrikimai išliko ilgalaikiai. Tai labai neramina, nes tai darbingo amžiaus žmonės, kurie buvo savarankiški. Jiems reikės labai daug reabilitacijos, kad bent iš dalies galėtų atstatyti buvusius įgūdžius, gyventi savarankiškai.
– Tai virusas paveikia mūsų centrinę nervų sistemą ir dėl to nutinka tokios pasekmės?
– Taip, visiškai teisingai. Dauguma mokslininkų jau mato, kad koronavirusų šeimos poveikis yra ir neurotoksinis. Pagrindinis veikimas yra per smulkiųjų kraujagyslių sukeliamus uždegimus ir dėl to sutrinka daugelio organų, ypač plaučių, vidaus organų kraujotaka. Smegenyse taip pat kraujotaka sutrinka. Tiesioginis poveikis pasireiškia ir tuo, kad kai kuriems žmonėms atminties, orientacijos sutrikimai lieka kaip liekamieji reiškiniai.
– Ar gali būti taip, kad žmogus nesunkiai persirgo šia liga, bet po kurio laiko pastebi, kad atmintis suprastėjo? Ar lengvai atpažįstami šie liekamieji reiškiniai?
– Dalis žmonių atpažįsta labai gerai ir žmonės jaučia jėgų trūkumą, tampa dirglesni, sunkiau vakare užmigti, nusiraminti, bet koks dirgiklis sukelia stiprias emocines reakcijas, pyktį, nepasitenkinimą. Tačiau tai nėra depresija, tai išsekimo sindromas. Tokių žmonių yra nemažai ir šios ligos galimybės nekoreliuoja su ligos sunkumu. Gali būti net ir lengva COVID–19 forma persirgusiems pacientams. Mūsų ligoninėje daugumai pacientų net ir po lengvos ligos pasireiškia nuovargio sindromas, jis gali tęstis iki pusės metų. Būna ir tokių pacientų, kuriems po labai sunkios ligos išlieka ilgalaikiai atminties pakitimai.
– Dar viena naujiena – nuo liepos 1 dienos pasikeitė raminamųjų vaistų skyrimo tvarka. Kaip manote, ar dar turime problemą dėl šių vaistų?
– Taip, visos priemonės buvo tam, kad raminamieji ir migdomieji vaistai būtų skiriami racionaliai, nes situacija Lietuvoje buvo tikrai labai bloga. Buvo išrašoma net milijonas kompensuojamų receptų per metus vienai medžiagai, o tokių medžiagų, parduodamų tik vaistinėse, yra virš 30. Daugelis žmonių, kurie piktnaudžiaudavo šiais vaistais, pradėjo kreiptis pagalbos, tai labai svarbu. Kita vertus, neramina tai, kad jauni žmonės, kurie yra įstrigę savo gyvenime, be darbo, eina pas gydytojus ir šeimos gydytojų prašo išrašyti šių vaistų. Tai bloga praktika ir siūlau gydytojams pirmiausia tokius pacientus nukreipti psichiatro konsultacijai.
– Ką per pandemiją pastebite visuomenėje? Tiek daug pykčio, susikaldymo, kas vyksta, ar gyvename pykčio bangoje?
– Šiuo metu gyvename globalaus lūžio laikotarpiu. Matote, kas darosi su pasauline ekonomika, energijos ištekliais, gali būti, kad greitai atsiras problemų dėl vandens trūkumo, jau matome nerimą dėl klimato kaitos, kaip psichologinį sutrikimą. Dalis pykčio gali būti pagrįstas, tačiau dalis jo sukeliama socialinių tinklų, nedraugiškų valstybių propagandos. Labai svarbu žmogui suprasti, kur jis dalyvauja, ar negali savo pykčio išreikšti konstruktyviau. Per pastaruosius metus atsirado stiprių nevyriausybinių organizacijų, manau, tai vilties ženklas, kad galime iš šios situacijos išeiti stipresni.
– Na, ir pabaigai, kaip reikėtų nusiraminti, galbūt jūs ką nors praktikuojate, kas jums padeda nusiraminti?
– Man asmeniškai labai padeda mano šeima, jie gali išklausyti. Taip pat labai mėgstu pasivaikščiojimus, tą reguliariai darau. Labai svarbu, kad pasivaikščiojimų metų mintys nebūtų apie darbą, apie sunkius pokalbius, bet geriau reikia galvoti apie tai, ką dabar išgyvenu ir matau aplink. Praktikuoju pilatesą, visi fizinio aktyvumo elementai labai svarbūs. Manau, ir kitiems žmonėms būtų labai svarbu į savo dienotvarkę tai įtraukti, nueiti kuo daugiau žingsnių. Labai svarbu keisti požiūrį į kai kurias problemas, adekvačiai sau kelti tikslus. Šiuo sunkiu laikotarpiu reikia ieškoti tikro žmogiško kontakto.
– Ačiū už pokalbį ir sėkmės jūsų darbuose.
