– Dar prieš laidą sakėte, kad pagal sergamumą erkiniu encefalitu Lietuva yra pačiame sąrašo viršuje. Kodėl nesugebame išvengti erkių sukeliamų ligų?
– Pirma, tai turime nepaprastai geras sąlygas erkėms gyventi Lietuvoje. Erkė yra labai nereiklus sutvėrimas. Jai reikia vieną kartą vystymosi stadijoje pasimaitinti krauju ir kad aplinka būtų drėgna. Tai užtikrina mūsų gamta. Turime daug paukščių, miško gyvūnų, jie visi yra erkių maitintojai, jai tinka bet kuris šiltakraujis gyvūnas. Ligų sukėlėjai cirkuliuoja smulkiųjų graužikų kraujyje, jie nieko blogo nedaro pačiam gyviui, bet erkė, prisisiurbusi jo kraujo, kartu gauna ir sukėlėją. Kitą kartą įsisiurbusi ji perduoda kitam ligą. Erkė virusą nešasi visą gyvenimą.
– Ar yra daromi skaičiavimai, kiek yra užkrėstų erkių Lietuvoje? Ar tik skaičiuojama, kaip didėja jų populiacija?
– Geografiniu požiūriu erkių išplitimas Lietuvoje didėja. Jau seniai nėra švarių zonų, bet jos išplitusios ir parkuose, ir poilsio zonose. Užsikrėtusiu erkiniu encefalitu yra apie 1 proc., tiek Europoje, tiek Lietuvoje. Laimo liga apie 20–30 proc. Tačiau erkių užsikrėtimas išsidėstęs tarsi mozaika, net tame pačiame rajone, skirtinguose miškuose gali būti skirtingas užsikrėtimo procentas. Vienur gali būti 3 proc., o kitur 33 proc.
– Kokie šiemet metai, palyginus su pernai? Ši žiema buvo labai šalta, ar turėjo joms kokios įtakos?
– Erkė gali gyventi apie 2–3 metus. Ši žiema joms absoliučiai jokios įtakos neturėjo. Didelis sniego sluoksnis erkę veikia gerai, sniege ji sėkmingai sulaukė pavasario. Dažniausiai jos tampa aktyvios nuo vasario pabaigos, kovo pradžios, šiemet aktyvumas vėlavo.
– Ar yra vietų Lietuvoje, kurios būtų itin nesaugios? Lyg ir Panevėžio rajonas turi labai daug erkių.
– Taip, Panevėžio regiono apskritis yra istoriškai reikšminga, nes ten nustatytas pirmas erkinio encefalito atvejis, Panevėžio apskritis visada būdavo labai endemiška. Visada sakydavome, kad daugiausiai užsikrečia centrinėje Lietuvoje – Panevėžio, Šiaulių, Kauno apskrityse. Dabar ir Vilniaus apskritis įstojo į šią grupę. Pajūrio zona yra ramesnė, nes smėlis nėra tinkamiausia aplinka erkėms. Tačiau saugaus rajono nėra nė vieno.
– Yra sakančių, kad kai kurios erkės puola žmonės, o kitos tik gyvūnus. Kaip suprantu, erkė tiesiog ieško šilto kūno?
– Yra dvi pagrindinės erkių rūšys. Viena jų yra pagrindinė erkinio encefalito ir Laimo ligos platintoja, ši rūšis tikrai puola ir žmones, ir gyvūnus. Kita rūšis labiau puola gyvūnus, nors gali įsisiurbti ir žmogui.
– Ar erkės renkasi savo aukas? Ar priklauso nuo kraujo grupės, žmogaus kvapo, ar joms visiškai nesvarbu?
– Tikrai negalėčiau susieti erkės ir kraujo grupės. Labai sunku pasakyti, kodėl vieniems įsisiurbia dažniau nei kitiems. Erkė iš pradžių kabinasi už drabužių ir tik po to artėja prie kūno, tad tikrai nespėja pagalvoti apie kraujo grupę.
– Apsisaugojimo priemonių daugybė, tačiau tikriausiai ne visos jos gali apsaugoti. Kas turi būti purškalo sudėtyje, kad jis apsaugotų?
– Aromatiniai aliejai tikrai nepadės. Erkei reikia didelės koncentracijos atbaidančios medžiagos. Veikliosios medžiagos turėtų būti ne mažiau nei 30 proc. Svarbu atkreipti dėmesį, kiek laiko purškalas veikia, galbūt, ilgą laiką būnant miške, reikės jį panaudoti dar kartą. Ir aišku, dėvėkite šviesius drabužius, nes erkė tamsios spalvos ir tada ją lengviau pamatyti.
– Bet yra sukurtos medžiagos, kurios gali atbaidyti erkes. Jei jas naudosime, galime apsisaugoti, taip?
– Taip. Pirmiausia pradedame nuo šviesių drabužių, kelnės turi būti sukištos į aulinius batus. Ilgos rankovės, užsegti rankogaliai. Bet ką pamatysime šitaip apsirengusį einant į mišką per karščius? Vaikams labai svarbus galvos apdangalas, jiems dažniausiai erkė įsisiurbia į galvą.
– Ar yra skirtumas, kur erkė įsisiurbia, jei ji yra užkrėsta?
– Jei erkė yra užkrėsta ir pakankamai ilgai išbūna ant kūno, tiek vienos, tiek kitos ligos atžvilgiu, tai nebeturi didelės reikšmės.
– Nuo erkinio encefalito yra sukurtas skiepas, kuris gali mus apsaugoti. Kiek žmonių naudojasi šiuo skiepu?
– Gera žinia ta, kad erkinio encefalito skiepų apimtys nemažėja. Bet tikrai ne taip aktyviai skiepijamės, kaip reikėtų. Kiekvienas žmogus turėtų būti pasiskiepijęs nuo erkinio encefalito, tik tada būsime saugūs. Nėra saugių rajonų Lietuvoje. Skiepai yra efektyvi priemonė ir jais reikėtų pasinaudoti.
– Skiepijomės nuo gripo ir nė nesidomėdavome jų sudėtimi. Dabar žmonės itin aptarinėja vakcinas nuo koronaviruso ir tikriausiai dar ilgai aptarinės. Ar žmonės turi kokių nors baimių dėl šio skiepo? Kuo jis ypatingas?
– Negalėčiau atsakyti, kuo ypatingas, tačiau jis tikrai efektyvus – virš 90 proc.
– Ką daryti, jei randame įsisiurbusią erkę?
– Nereikia ieškoti kokių nors būdų, reikia čiupti erkę ir ją ištraukti. Labai svarbu yra kuo trumpesnis erkės buvimas ant kūno, kalbant apie Laimo ligą. Erkinis encefalitas perduodamas greitai. Laimo ligai reikia paros arba daugiau, kad ji būtų perduodama. […] Grįžus iškart reikėtų pasikeisti drabužius, labai įdomiai apžiūrėti kūną ir pamačius iškart ištraukti. Pašalinus erkę reikia dezinfekuoti tą vietą. Labai siūlau kalendoriuje pasižymėti datą, kada erkė įsisiurbė ir stebėti organizmą maždaug mėnesį. Atsiradus pirmiems požymiams kreiptis į gydytoją.
– Ar verta vežti erkę į laboratoriją ir ją ten tirti?
– Tokia galimybė yra, bet vertė abejotina. Bet koks gautas atsakymas nebus informatyvus. Galbūt bus aptiktas Laimo ligos sukėlėjas, bet erkė neišbuvo tiek laiko ant kūno, kad jį perdavė. Prevencijos po erkės įsisiurbimo nebėra, reikia tik stebėti save 30 dienų.
– Jei įsisiurbia erkiniu encefalitu užsikrėtusi erkė, ar dar yra galimybė, kad neužsikrėsime, kad apsaugos imunitetas?
– Dalis žmonių turi antikūnų nuo erkinio encefalito, nors niekada nebuvo skiepyti ir, rodos, nesirgo. Galima prasirgti besimptome forma. Galima išsitirti antikūnus. Tačiau po Laimo ligos imunitetas nesusidaro.
– Vienas iš Laimo ligos simptomų yra klaidžiojantis ratilas. Ar jis visada atsiranda?
– Tai vienas dažniausių Lietuvoje pastebimų požymių. Tačiau gali jo ir nebūti, o požymiai bus panašūs į erkinio encefalito. Be to, nebūtinai kiekvienas klaidžiojančią eritemą pastebės. Ji linkusi keisti savo formą ir ryškumą. […] Gali būti neaukšta temperatūra, galvos, raumenų, sprando skausmai ir bendras organizmo silpnumas, nuovargis. Inkubacinis periodas, per kurį pasireiškia simptomai, yra 14 dienų. Tačiau stebėti save reikėtų maždaug mėnesį.
– Mažiau pavojingi gyviai – uodai, bet jie labai erzina. Šiais metais jų itin daug. Kas tai lėmė?
– Lietingas pavasaris, nes visi uodai iš pradžių veisiasi vandenyje. Turime apie 30 rūšių uodų Lietuvoje. Jie turi pačių įvairiausių pomėgių, vieni deda kiaušinius tik į vandens telkinį, kur nėra bangų, vanduo šiltas. Kiti gali dėti net į srutų duobes. Treti gali bet kur dėti. Šis pavasaris buvo labai tinkamas, veisyklų labai daug. Dabar mūsų oras kaip tropikuose, dienos karštos, naktys lietingos, jie gali per savaitę išsivystyti šiltame vandenyje. Šiuo metu kai kurios Lietuvos vietovės vakarais netinkamos nei darbui, nei poilsiui, jei nenaudosime apsaugos.
– Kaip atsitinka, kad vabzdys pradeda platinti ligą? Ar galime pasakyti, kad Lietuvoje visi uodai sveiki?
– Negalėčiau garantuoti. Yra ligų ir uodų rūšių, kurie gali plisti ir pas mus. Yra 3 faktoriai, kaip pradeda platinti, tarkime, maliarijos atveju. Žmogus yra infekcijos šaltinis, turi būti tam tikra maliarinių uodų rūšis, kuri gali šią ligą platinti. Lietuvoje irgi turime tokių uodų. Taip pat turi būti tinkama oro temperatūra. Karštomis vasaromis tokia temperatūra būna ir Lietuvoje. Visgi, kol kas pas mus nėra maliarijos šaltinio. Bet klimato šiltėjimas daro savo darbą, nuo 2010 metų Ispanijoje registruoti vietiniai maliarijos atvejai, nors prieš tai Europoje ši liga buvo išnaikinta. Bet yra ir kitų ligų – Vakarų Nilo encefalitui yra sąlygos plisti Lietuvoje. Yra rūšis kirmėlių, kurios pas mus taip pat gali plisti per uodus ir jau yra tokių atvejų.
– Jei žmogų sukando uodai, į kokius simptomus atkreipti dėmesį, kurie gali pranešti apie ligą?
– Jei yra karščiavimas, galima pagalvoti apie ligas. Bet pats įkandimas yra nemalonus. Ypač vaikams. Besikasant galima įnešti antrinę infekciją.
