Dažniausiai, kai kalbame apie pripratimą, galvoje turime uspakajoncus: raminamuosius ir trumpalaikiam nemigos gydymui skirtus vaistus. „Daktare, aš be vaistų neužmiegu, aš ką, pripratau prie jų?“ Gali būti, juk ką tik sakiau – tai trumpalaikiam gydymui skirti vaistai. O Jūs jau kiek laiko vartojate? Bet, kadangi jie atpalaiduoja, suteikia saugumo jausmą, leidžia pabėgti nuo šiurkščios realybės, pačiam nereikia stengtis, viskas už dyką – tai mes taip įsimylime tą jausmą, kad norime dar ir dar. Psichologinė priklausomybė. Todėl rekomenduojama vaistus vartoti ne dažniau nei 4 kartus per savaitę ir trumpai, vieną-du mėnesius.
O jei neklausome ir geriame kasdien ir net po kelias tabletes – išsivysto ir fizinė priklausomybė: be vaistų ne tik neramu ir nesimiega, bet ir rankos dreba, spaudimas šokinėja, viską skauda. Tai pripratimas – priklausomybė, kai be vaisto blogai, nes organizmas reikalauja naujų dozių. Bet išgyvenus pagirias viskas grįžta į vėžes. Kartais pasirenkama nekankinti žmogaus ir palikti jį su mažiausia doze, akylai stebint, kad ta dozė nedidėtų ir nedažnėtų, nes nutraukimas gali būti per daug skausmingas visomis prasmėmis.
„Bet man viena tabletė nebepadeda, reikia dviejų“. Nes vystosi tolerancija. Dar viena pripratimo forma. Panašiai su alkoholiu: retai besisvaiginančiam užtenka ir bokalo su burbuliukais apsvaigti, o profesionaliai geriančiam ir stažą turinčiam be puslitrio stipraus niekur. Nuolatinis vaisto fonas ir poveikis paslepia trumpalaikio apsvaigimo efektą, o nuolatinio vartojimo aktyvinami fermentai greičiau skaldo vaisto molekules. Tam, kad tolerancija neišsivystytų, vaistas ir skiriamas su trumpomis pertraukomis, kad organizmas atnaujintų pojūčius ir pamirštų fermentų gamybą.
„Nenoriu vaistų nuo spaudimo, prie jų pripranti, paskui negali nutraukti“. O štai čia jokio pripratimo nėra. Prie vaistų nuo spaudimo, diabeto ir cholesterolio nepriprantama, ir nutraukti juos visada gali. Tik jeigu nieko nepadarei su savo gyvensena, tai aukštas spaudimas bei riebus ir saldus kraujas ir vėl trenks. O jei numetei svorio, nustojai valgyti druską ir šlamštmaistį, pradėjai vaikščioti po keliolika tūkstančių žingsnių per dieną – vaistų dozes mažinsime. Jei bus galima ir nutrauksime, nes jų nebereikės. Jei spaudimas ir cukrus geras tik su vaistais – tai ne pripratimas prie vaistų, o pripratimas prie lengvo ir sotaus gyvenimo ir tingėjimo, kai įsimesti tabletę į burną yra lengviau nei numesti kelis kilogramus. Ir nutraukus gydymą pasireikš ne abstinencijos ir pagirių, o negydomos ligos simptomai.
„O aš prie lašų į nosį pripratau, nors ten nieko svaiginančio nėra“. Čia dar kitoks pripratimo mechanizmas – išsekinimas. Nosį sutraukiantys vaistai ne patys sutraukia kraujagysles, bet atpalaiduoja mūsų ląstelėse esančias medžiagas, kurios ir veikia. Kai tų medžiagų atsargos išsenka – nosis lieka paburkusi nuolat, o „gelbstintys“ lašiukai išsunkia paskutines atsargas. Todėl lašiukus naudojame kuo trumpiau ir kuo rečiau. Jei žinome, kad sloga linkusi užsitęsti, griebiamas saugesnių vaistų – vietinio veikimo priešalerginių purškalų, kuriuos galima naudoti nuolat. Galima, aišku laukti, kol vėl atsargos atsinaujins ir sandėliai prisipildys, tačiau jei jau kartą nesugebėjome sustoti laiku ir apskaičiuoti logistikos, ar verta rizikuoti?
Panaši problema ir su nitroglicerino tabletėmis. Jei naudojama nuolat ir dažnai – išsenka vidinės atsargos ir tabletė nebeveikia. Kad išvengtume tokio efekto, naudojamas protarpinis badavimas: pavyzdžiui, vaistas skiriamas ryte ir per pietus, kad naktį pasipildytų sandėliai.
„O aš prie antibiotikų pripratusi, manęs jie neveikia“. Stebėtinas savęs nuvertinimas. Tiesiog iki bakterijos lygio. Nes būtent bakterijas, o ne žmones antibiotikai ir veikia. Todėl priprasti prie antibiotikų negalima. O štai jei vartojate juos savavališkai, nereguliariai, trumpai – kol pagerės savijauta, o ne tiek, kiek skirta, keičiatės su kaimynais ir kaitaliojate vaistus gydymo eigoje – tik grūdinate savo gleivinėse ir ertmėse apgyvendintas bakterijas. Per maža dozė, per trumpas laikas ir netinkamas vaistas – štai atsirandančio atsparumo antibiotikams priežastys. Tik ne Jūsų, o bakterijų. „Kas mūsų nenužudo – daro stipresnius!“ šaukia jos ir toliau dauginasi iš kaimynės pasiskolinto geriamo vaisto „nuo šlapimo“ fone.
„O aš bijau priprasti prie vaistų nuo skausmo, todėl vis kaitalioju ir geriu skirtingas“. Labai blogai. Prie priešuždegiminių vaistų nuo skausmo nepriprantama. O štai skirtingų vaistų vartojimas tą pačią dieną arba kas antrą dieną gali sukelti rimtų bėdų. Vaistai tai skirtingi, bet jų poveikis ir šalutiniai reiškiniai panašūs. Vaistų pavadinimų daug, o kepenys vienos. Ir suminis pašalinis penkių skirtingų vaistų poveikis bus kur kas stipresnis nei penkių vieno vaisto tablečių.
Ir galvos skausmas, nuo kurio geriate skirtingo pavadinimo tabletes, gali būti sukeltas... tų pačių tablečių. Taip, vaistai nuo galvos skausmo gali sukelti galvos skausmą. Kuo daugiau skirtingų pavadinimų, skirtingų medžiagų, kuo dažniau vartojate, tuo didesnis šansas. Paskaitykite sudėtį: į tabletes įeina kodeinas ir kofeinas? O geriate bent kelias per savaitę? Laikas pasitarti su gydytoju neurologu, gali būti, kad kenčiate nuo vaistų sukelto galvos skausmo. Ir galvą skauda ne todėl, kad pripratote prie vaistų, o todėl, kad pripratote juos netvarkingai gerti.
Tad pripratimo prie vaistų būna, tik dažnai ne tokio, kokį įsivaizduojate ir ne su tomis pasekmėmis, kurių bijote. Geriau pripraskite šypsotis ir sekmadieniais žiūrėti mūsų laidą, o pirmadieniais skaityti tekstą.
