Kaip spręsti šią situaciją ir kokios nuotaikos tvyro tarp gydytojų, atlaikiusių ne vieną koronaviruso bangą, laidoje „Delfi rytas“ pasakojo Lietuvos medikų sąjūdžio narė parlamentarė Jurgita Sejonienė.

– Medikai atlaikė beveik pusantrų metų pandemiją, ne vieną koronaviruso bangą. Kokiomis nuotaikomis medikų bendruomenė gyvena šiandien?

– Konkrečiai kalbant apie COVID-19 pandemiją, tai tikrai buvo didelis iššūkis sveikatos priežiūros sistemai ir, aišku, visiems dirbantiems, ypatingai tiems, kurie tiesiogiai dirbo su COVID-19 pacientais, nes tikrai labai sunkus darbas, sunkūs pacientai, jiems reikia labai daug dėmesio ir, aišku, visi tie papildomi dalykai, kaip speciali apranga, tikrai nepridėjo medikams pasitenkinimo savo darbu.

Nuovargis tikrai jaučiasi ir tenka pastebėti, kad tikrai nemaža dalis medikų iš kai kurių gydymo įstaigų net ir dešimtimis išeina būtent dėl nuovargio.

Antra, yra ta problema, kad tikrai, ypač periferijoje, didelė dalis darbuotojų yra vyresnio amžiaus. Jie irgi ryžtasi spręsti savo gyvenimo problemas ir tiesiog išeina iš darbo.

Problemas, kurios buvo ir anksčiau, iki COVID-19 pandemijos, tai yra medikų nuovargis, medikų trūkumas, nepatenkinamos darbo sąlygos, panašu, kad pandemija gali tik pasunkinti.

Jurgita Sejonienė

– Verslas šiandien aptarinėja, kokių pamokų išmoko iš pandemijos: dalinasi ir gerais, ir blogais pavyzdžiais. O kaip gi su sveikatos sistema? Ar išmokome kažko gero, ar tik išryškinome problemas?

– Ir taip, ir taip. Iš tiesų išryškėjo tos problemos, kurias jau minėjau: ir pačių medikų trūkumas, ir apskritai sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumas, kuris nėra patenkinamas ir tolygus visoje šalyje. Antra vertus, tai davė ir gerų pamokų: parodė, kad tos atraminės ligoninės, kurios organizavo darbą regionuose, puikiai gali su tuo susitvarkyti.

Turbūt tai bus žingsnis apskritai į paslaugų, ne įstaigų, struktūros pertvarką šalyje, apie kurią jau ne vienus metus kalbame, bet panašu, kad dabar ir gerų pavyzdžių turime, ir pribrendo laikas.

– Ar jau šiandien yra kažkokių pokyčių sveikatos sistemoje, kuriems įtaką padarė ši pandemija.

– Yra pokyčių netgi įstatyminėje bazėje. Seime priimtas įstatymas, kuris leis gydymo įstaigoms paprasčiau organizuoti darbą, kad jos galėtų jungtis tarpusavyje, turėti kelis dalininkus. Tai, aišku, palengvins paslaugų organizavimą – sudėtingesnes paslaugas turėtų perimti didesnės gydymo įstaigos, kurios, aišku, turi ir didesnes galimybes, ir daugiau patirčių.

Antra vertus, galėtų padėti spręsti ir medikų trūkumo, ypatingai specialistų, problemą, kada jie net ir už 3 tūkstančius eurų į rankas nelabai ryžtasi vykti dirbti į rajonus. Toks paslaugų organizavimo modelis, specialistų rotacija, vizitacijos, telemedicinos konsultacijos tikrai galėtų padėti spręsti paslaugų teikimą rajonų gyventojams.

– Sugrįžus prie kontaktinio konsultavimo nuo nuotolinio, įvairių sričių medikai – onkologai, širdies ligų gydytojai – skambina pavojaus varpais, kad žmonės miršta ne nuo koronaviruso, o nuo lėtinių, užleistų ligų. Kokia šiuo metu yra situacija?

– Iš tiesų COVID-19 sujaukė normalų, tolygų perėjimą. Telemedicinos paslaugos, telekonsultacijos iš tiesų yra geros tuo atveju, kai taikomos tada, kada reikia. Piktnaudžiauti jomis tikrai nereikia ir tikrai nemažai daliai pacientų reikia būtent kontaktinių paslaugų.

Aš manau, kad dalis tų paslaugų turėtų išlikti, kada jos tinkamos, kada galima telefonu pagelbėti pacientui – tą patį receptą pratęsti. Tačiau pirmosios bangos metu buvo apribotos planinės medicinos paslaugos ir dėl tos didelės sumaišties, dėl tų žinučių, kad iš tiesų dalis ligoninių buvo perkrautos COVID-19 pacientais, tad tiesiog fiziškai negalėjo suteikti paslaugų kitomis ligomis sergantiems pacientams ir patys pacientai buvo įsibaiminę, kad ligoninės, sveikatos priežiūros įstaigos yra ta vieta, kur gali užsikrėsti COVID-19, tas sustabdė.

Viena vertus buvo apribotas paslaugų prieinamumas, kita vertus buvo pačių pacientų baimė vykti į gydymo įstaigas.

Dabar perspėja ir onkologai, ir kardiologai, ir kitų sričių specialistai, kad šiuo metu paslaugos neribojamos. Antra, dabar turime naują pacientų registracijos sistemą – tai šiek tiek užtruko, ne viskas buvo sklandu, ne visos įstaigos vienodai, efektyviai ir greitai prisijungė prie tos sistemos, bet šiuo metu situacija yra geresnė. Ir specialistai, ir aš, raginame pacientus nebedelsti, jeigu jie turi kažkokių nusiskundimų, lėtinių ligų, jeigu turi naujai atsiradusių simptomų, ir kreiptis į sveikatos priežiūros įstaigas.

– Kalbant apie koronavirusą, šiandien gyvename gana ramiai. Tačiau visi su nerimu stebi judančias Europoje atmainas ir laukia rudens. Ar medikai psichologiškai, fiziškai pasiruošę dar vienai bangai?

– Pasiruošę. Toks yra darbas. Jeigu vėl bus daugiau tų pacientų, medikai tiesiog eis ir dirbs. Situaciją palengvina ir tai, kad mokami priedai dirbantiems su COVID-19. Bet, neabejotinai, medikai nelaukia ir nenorėtų, kad būtų dar viena tokia banga.

Atmainos tikrai plinta ir negalime guostis, kad šiuo metu Lietuvoje viskas yra gerai, nes gali situacija staiga pasikeisti. Tačiau tos atmainos sunkesnių ligos formų nesukelia.

Antra, tos pačios Didžiosios Britanijos pavyzdys rodo, kad sergamumas yra didesnis jaunesnių žmonių, kurie apskritai yra stipresni, turi mažiau gretutinių ligų ir dėl to, matyt, lengviau serga. Jie serga daugiau negu vyresnio amžiaus žmonės, kurie turi didesnes rizikas sirgti sunkiai arba numirti.

Situacija, nors pakankamai rami, bet vis tiek budrumo reikia.

– Pedagogai jau kalba, kad, pasunkėjus darbo sąlygoms, kai kurie jau galvoja apie išėjimą iš darbo. Ką kalba medikai?

– Deja, jie ne tik kalba, bet ir daro. Kai kurios įstaigos, kaip minėjau, neteko dešimčių darbuotojų būtent dėl pasunkėjusių darbo sąlygų arba dėl pensijinio amžiaus, nes jiems per sunku dirbti.

Ta problema buvo Lietuvoje ir iki COVID-19 pandemijos – netolygus sveikatos priežiūros specialistų pasiskirstymas, tai, kad sistemoje dirba daugiau moterų ir daugiau vyresnio amžiaus žmonių, ypatingai slaugytojų trūkumas. Daugelį metų bandoma tą problemą spręsti.

Aš nežinau, kodėl žmonės išeina iš darbo pandemijos metu. Suprantu, kad apskritai sveikatos priežiūroje, kaip ir švietime, darbas yra sunkus: ir pacientai sunkūs, darbo valandos, įtampa, psichologiškai ir fiziškai išvargina.

Sveikatos priežiūros, medicinos, slaugos studijas renkasi nemažai žmonių, tačiau, kodėl jie nenori dirbti Lietuvoje, dirbti regionuose, nors tikrai ten ir gyvenimo sąlygos, ir darbo užmokestis motyvuojantys, yra mįslė. Manau, kad Sveikatos apsaugos ministerijai, Vyriausybei, Seimo Sveikatos reikalų komitetui yra uždavinys, kaip tuos žmones įtikinti, kad galima gyventi ir dirbti visur Lietuvoje.

Suprantu jaunus žmones ir jų ambicijas: didesnės sveikatos priežiūros įstaigos turi didesnes galimybes profesiniam tobulėjimui, ypatingai aukštai kvalifikacijai įgyti. Tačiau reikia suvokti, kad žmonių yra visur ir jie serga ne tik tomis ligomis, kurioms reikia ypatingai kvalifikuoto gydymo ar specialios diagnostinės aparatūros, ar pan. Yra įvairių žmonių, jie serga įvairiomis ligomis ir reikia kiek įmanoma tolygiau tą sveikatos priežiūrą užtikrinti visose šalyse.

Foto: Vidmantas Balkūnas

– Bet, jeigu į mažesnius miestus medikų neprivilioja nei didesnės algos nei priedai, kas galėtų būti ta razina, kuri juos sugundytų?

– Visų pirma turime išnaudoti jau bepradedantį veikti, įsibėgėjantį rezidentų etapinių kompetencijų modelį. Rezidentas, įgijęs tam tikras kompetencijas, tikrai neturi praleisti rezidentūros kažkokioje trečio lygio įstaigoje, ligoninėje. Tas savo kompetencijas užtikrinti ir pilnavertiškai dirbti jis gali ir antro lygio sveikatos priežiūros įstaigoje.

Rezidentūrų bazių skaičių tikrai reikia plėsti. Aš manau, tai būtų ir paskata jauniems žmonėms, jeigu jiems ten sektųsi, jeigu jie pritaptų kolektyve, jeigu susiformuotų ir socialiniai ryšiai, vėliau likti dirbti toje vietoje.

Antra, kaip jau minėjau, tas pats modelis, kas buvo organizuojama ir COVID-19 pandemijos metu – sveikatos priežiūros paslaugų pagalbos tiekimas, – ir po COVID-19, jeigu imtųsi organizuotis atraminės, rajoninės, regioninės ligoninės, padėtų vėlgi lengviau užtikrinti medikų rotaciją.

Nebūtina, kad sveikatos priežiūros specialistas važiuotų ir septynias dienas per savaitę gyventų kažkurioje vietoje. Užtenka, kad tuo metu atvažiuotų. Kai kurių specialistų paslaugų tokio poreikio, kad jis turėtų ten pilnu etatu dirbti, ir nėra. Tomis dienomis, kada reikia, kada yra poreikis, būtų kur kas paprasčiau organizuoti.