Apie šią ligą laidoje „Sveikatos receptas“ pasakojo Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Onkologijos skyriaus vadovė docentė Rasa Jančiauskienė ir Vilniaus universitetinės ligoninės Santaros klinikų vyresnysis abdominalinės chirurgijos gydytojas profesorius Tomas Poška.
– Nors storosios žarnos vėžys yra trečia pagal dažnumą onkologinė liga Lietuvoje, bet pakankamai mažai girdime apie prevencines programas rasti šį vėžį. Docente, kodėl taip yra?
– R. Jančiauskienė: Gal viena iš priežasčių gali būti ta, kad ši programa iš visų 4 programų atsirado vėliausiai. Kita priežastis galbūt yra tai, kad tikrintis krūtis ar prostatą yra labiau priimta. Tuo metu žarnyno tyrimų žmonės labiau bijo. Kita vertus, lietuviai apskritai dėmesio savo sveikatai skiria mažai.
– Kiek Lietuvoje šia liga serga žmonių?
– R. Jančiauskienė: kasmet suserga apie 1700 žmonių ir maždaug 900 jų miršta. Iki praėjusių metų prevencinė programa funkcionavo labai neblogai ir maždaug 260 tūkstančių žmonių kasmet tirdavosi. Bet dėl karantino skaičiai dramatiškai sumažėjo. Šiandien Ligonių kasos skelbia, kad maždaug 33 procentais mažiau sveikų žmonių, neturinčių simptomų, atėjo išsitirti. Tai tikrai labai didelis skaičius – 86 tūkstančiai 2020 metais neatėjo į profilaktinį patikrinimą.
– Kokie gydytojai turi priminti, kad reikia profilaktiškai pasitikrinti?
– R. Jančiauskienė: Pirmiausia ši programa veikia ir yra pasiteisinusi tiems, kuriems yra 50–74 metai. Kas du metus pacientai gali dalyvauti šioje programoje, ji yra kompensuojama Valstybinių ligonių kasų, yra atliekamas slapto kraujavimo testas. Maždaug 10 proc. žmonių testas būna teigiamas ir jie siunčiami atlikti kolonoskopiją. Tai yra ta grupė žmonių, kuriems yra rizika surasti iki–vėžines būkles ar netgi vėžį. Kadangi žmonės dar neturi simptomų, vėžys yra aptinkamas ankstesnėje stadijoje.
– Iš arčiau susipažinkime su pačia liga ir mūsų žarnynu. Profesoriau, ar storosios žarnos vėžys yra viena pavojingiausių ligų, kalbant apie jūsų sritį, kuria galime susirgti?
– T. Poška: Bet kokia liga pavojinga, bet storosios ir tiesiosios žarnos vėžys yra pavojingas dviem aspektais: visų pirma, jis labai dažnas. Antra, jis ne visais atvejais pagydomas. Ne visus pacientus, deja, galime išgydyti. Nors didžiajai daliai galime padėti labai efektyviai, kita pacientų dalis dėl šios ligos miršta.
– Kam dažniau šis vėžys išsivysto? Ar yra tradicinio amžiaus, lyties pacientas?
– T. Poška: Vėžys pasitaiko ir vyrams, ir moterims. Tiesa, žinome, kad moterys daug dažniau pasitikrina dėl storosios žarnos vėžio nei vyrai. Pagal amžių matome, kad atvejai didėja nuo 60 metų – retai pasitaiko auglys jaunesniems pacientams. Nors pasaulyje ir Lietuvoje matome, kad liga jaunėja. Labai svarbu, kad tikrindami galime šios ligos išvengti. Jei nustatomi polipai, padaroma kolonoskopija ir polipai pašalinami, žmogus gali niekada nesusirgti šituo vėžiu. Dėl to laikui bėgant turėtume matyti ne tik mažėjančius mirštamumo rodiklius dėl storosios žarnos vėžio, bet turėtume matyti ir mažesnius sergamumo rodiklius.
– Kai kalbame apie onkologines ligas, dažniausiai minimos dvi pagrindinės priežastys – paveldimumas ir mūsų pačių gyvenimo būdas. Kaip yra šiuo atveju?
– R. Jančiauskienė: storosios žarnos vėžys yra ypač būdingas vakarų šalims. Šiuo metu galime pasakyti, kad maždaug 10–20 proc. atvejų yra nulemti genetiškai arba šeiminiai atvejai, tuo metu visi kiti vadinami atsitiktiniai. Šis vėžio išsivystymas ypač priklauso nuo gyvenimo būdo. JAV užfiksuota 40 metų tendencija, kai pastebėta, kad jauni žmonės daug dažniau pradėjo sirgti storosios žarnos vėžiu. Tie, kurie gimę 1990 metais, palyginus su tais, kurie gimė 1950 metais, jų rizika susirgti padidėjo 4 kartus. Ir tai labai aiški iliustracija, kad mūsų gyvenimo būdas labai lemia šią ligą. Yra įrodymų, kad beveik 50 proc. atvejų storosios žarnos vėžio būtų galima išvengti pakeitus gyvenimo būdą – pakeitus mitybą, padidinus fizinį aktyvumą ir sumažinus stresą.
– Kokia mityba, kalbant apie žarnyno ligas, yra mums labiausiai kenkianti?
– T. Poška: Mityba tikrai vienas iš svarbiausių rizikos veiksnių, nes visa tai, ką suvalgome, nukeliauja į žarnyną ir keičia ten gyvenančių bakterijų sudėtį, tiesiogiai daro įtaką žarnynui. Žinome, kad raudonos ar perdirbtos, rūkytų mėsos produktų vartojimas didina storosios žarnos vėžio riziką. Apsaugantis veiksnys galėtų būti Viduržemio jūros dieta, kurios reguliarus vartojimas mažina tikimybę susirgti storosios žarnos vėžiu. Žinoma, švieži vaisiai, daržovės yra viena iš Viduržemio jūros dietos sudėtinių dalių ir yra rekomenduojama.
– Ar pakeitę savo mitybą galime išvengti paveldimumo ir sumažinti riziką susirgti?
– T. Poška: Visiškai išvengti storosios žarnos vėžio rizikos vien tik pakeitus mitybą ir gyvenimo būdą negalėtume. Žmonės, kurie tikrai turi didelę paveldimumo riziką, kai kuriais atvejais net turi būti profilaktiškai operuojami, kad nesusirgtų. Žinoma, turėtume skatinti sveiką mitybą, bet reikia nepamiršti, kad turime efektyvią stebėjimo priemonę, tai yra kolonoskopiją. Taip pamatomi mažiausi pakitimai.
– Kaip greitai progresuoja šis vėžys? Per kiek laiko jis gali išsivystyti nuo pirminės stadijos iki simptominės?
– R. Jančiauskienė: Šis vėžys vystosi lėtai, dėl to profilaktinės programos tikrai gali padėti. Nuo normalios gleivinės iki vėžio išsivystymo gali praeiti ir iki 10 metų, kartais net ir daugiau. Dėl to tikrai yra laiko aptikti pokyčius ir laiku juos pradėti gydyti.
– Kokie yra tie simptomai, kada jau tikrai reikėtų kreiptis į gydytoją?
– R. Jančiauskienė: Maždaug pusei simptomų gali ir nebūti, tai priklauso nuo naviko lokalizacijos. Jei tai yra kairioji storosios žarnos pusė ar tiesioji žarna, vieni ankstesnių simptomų tai yra kraujas išmatų paviršiuje, nevalingas noras tuštintis ir ne pilno pasituštinimo jausmas. Tai būdinga tiesiosios žarnos vėžiui. Bet jei vėžys vystosi storosios žarnos dešinėje pusėje, gana ilgai gali nebūti jokių simptomų. Kartais tokiems pacientams pirmiausia pasireiškia mažakraujystė, nes vėžys yra žaizda, iš kurios keletas mililitrų kraujo kasdien nuteka, kitų simptomų tarsi nėra. Yra ir bendrųjų simptomų, kurie labiau būdingi pažengusiai ligai – apetito stoka, svorio kritimas, tuštinimosi pasikeitimas, viduriavimas ar užkietėjimas, pilvo pūtimas.
– Kai jau atsiranda simptomai, vėžys tikriausiai būna pažengusioje stadijoje?
– R. Jančiauskienė: Nustatyta, kad kuo didesnė mažakraujystė, tuo didesnė tikimybė aptikti didesnį vėžį, nes žmogus ilgesnį laiką kraujavo.
– Kokios yra gydymo galimybės vėlesnėse stadijose?
– R. Jančiauskienė: Kuo ankstyvesnis vėžys, tuo chirurginio gydymo reikšmė yra didesnė. Tarkime, jei turime pirmą stadiją, tai chirurgiškai pašalinus yra tikimybė 90 proc. pasveikti. Jei antra stadija – 70 proc. tikimybė pasveikti, trečia – 50 proc. Jei stadija vėlesnė, kartu su chirurgija taikome ir kitus metodus, spindulinę, chemoterapiją.
