„O kaip čia nebijosi? Vėl sirgs!” Kar-kar-kar, mamytės. Mes gyvename informaciniame lauke – kokią informaciją spinduliuojame – tas ir prilimpa. O jei rimtai – vaikai labai jautrūs. Ir toks mamos priekaištas labai įpareigoja ir neramina vaiką. Ir prie baimių dėl mokslų, draugų ir naujų reikalavimų dar prisideda baimė nenuvilti mamos pagavus slogą. Ir, atsiprašau už kalambūrą, tai būna paskutinis lašas, po kurio atsiranda lašas panosėje.

Sakot, nesąmonė? Imunitetas kaltas? Kaltas. Imunitetą užtikrina grūdinimasis – dozuotas, saugus, periodiškas, suvaldomas stresas. Kas mūsų neužmuša – tas daro stipresniais, kaip sakė senis Fridrichas. O nuolatinis stresas – užmuša mūsų ląsteles ir užmuša imunitetą.

„Oi, koks čia dar stresas tam vaikui?“ O Jūs nejaučiate streso, kai rytoj darbe ataskaitą šefui? Arba projekto pridavimas? Pats mielai einate į darbą ir apie tai svajojate? Ką gi, tada, už Jus džiaugiuosi, ir tikiu, kad ir vaiką leidžiate į tą įstaigą, kur jis jaučiasi laimingas ir laisvas, o ne tą, kuri turi gerą reitingą ir užtikrina geriausius stojamuosius balus. Nes vaiko mokslai – jo darbas. O tėvelių užbrėžtų tikslų siekimas – toli gražu ne visada malonus užsiėmimas. O baimė nepasiekti tų tikslų ir nuvilti tėvus – tikrų tikriausias stresas.

Valerijus Morozovas
Foto: DELFI / Josvydas Elinskas

Todėl ir serga mažieji vos išėję į ugdymo įstaigas. Taip, apsikeitimas virusais ir papildomas užkratas irgi duoda savo, bet vieni atlaiko tą zarazos srautą, o kiti – ne. Duokime vaikams viską, kad jie nesirgtų.

„Viską jis turi“ . Tikrai? O jam viso to reikia, ką jis turi? Gražūs drabužiai, nauja kuprinė, pavežėjimas iki mokyklos ir atgal, madinga mokykla, brangūs būreliai po mokyklos, planšetė, išmanioji televizija namuose ir eurai pietums? O už tai tereikia gerai mokytis ir nezysti? O gal jam reikia kas vakarą išeiti pažaisti krepšinį su tėčiu, o ne prabangioje sporto mokykloje? Gal reikia paklausti, kaip vaikui sekasi, o ne vien tikrinti pažymius dienyne?

Prisimenate, kaip leidote vaikus į darželį? Pirmas dienas tik kelioms valandoms, vėliau pusdieniui, tada dar ilgiau, bet vis tiek paimdavote iš auklyčių rankų kuo anksčiau. Taip ir su mokykla – gali tekti pratinti palengva.

„Nesąmones kalba daktarėlis. Neplepėtų čia, o gydytų vaikus normaliai, tai ir nesirgtų jie“. Ką gydytų? Slogytę ir peršalimą? Kad jie gydomi poilsiu, šiltomis arbatomis ir mamos bei tėčio meile. Ir vaistų „bet šį kartą jau, prašyčiau, tokių, kad neatkristų daugiau“ nebūna. Nebus stebuklingos tabletės ar lašiukų, kad nereikėtų vaikui pūsti nosies, gausiai girdyti šiltomis arbatomis, vėdinti patalpas, išeiti į lauką pasivaikščioti (jei vaikas nekarščiuoja), galiausiai, skirti vaikui meilės ir dėmesio, o ne tiesiog laiko.

Asociatyvi nuotr.
Foto: Shutterstock

„Tai imunitetui skirkite ką nors, mažiau čia moralizavimo“. Jau skyriau – mažinti stresą ir skatinti grūdinimąsi. Vaiką iš mokyklos parvesti, o ne parvežti. Nusukti pro kokį parkelį, lapuose pasivolioti. Pasirinkti sporto užsiėmimus lauke. Pasirūpinti, kad vaikas valgytų skaniai ir sveikai (nes neskaniai nevalgys, o jo skanaus maisto pasirinkimas – ne visada sveikesnis). Ir vaistinėse nieko nenupirksime imunitetui. Nieko bendro su imunitetu viskas, kas pavadinime turi žodelį „imun“ neturi. Vitamino D ir Omega-3 mums visiems trūksta, o viso kito gauna, jei maitinasi subalansuotai.

„O kaip su corona kovoti?“ Taip pat. Vaikai retai serga sunkiai ir neplatina to viruso kaip pasiutę, kaip buvome gąsdinti. Tęsti tai, ko išmokom pavasarį: plauti rankas, po mokyklos neiti namo pro parduotuves ir makdonaldsus, viešajame transporte dėvėti kaukes ir dezinfekuoti rankas, neišgrūsti sergančio prišerto vaistais vaiko į mokyklą, kad ir kaip reikėtų patiems į darbą, ir leisti vakarais vaikams pailsėti ir pasijausti mylimiems.

Išmokti naujų dalykų: skatinti maksimalų buvimą lauke – sportas, pamokos, pasivaikščiojimai (nebūtinai mokytis skaičiuoti iš prabangių privalomai perkamų pratybų, galima ir vabalus, kankorėžius ir inkilus parke skaičiuoti), nupirkti mokyklai dezinfekcinio skysčio, nes atžalų rankų plovimą reikia kontroliuoti, o tam ne visada yra laiko. Vaiko atsakomybės ir savarankiškumo skatinimas – pakankamas fizinis krūvis, o ne televizija ir kompiuteris, maisto pasirinkimas valgykloje, užduočių atlikimas anksčiau, nei pavargs galutinai.

Labai tikiuosi, kad viruso sklaidos ribojimui nebus vėl pasirinkta būtent vaikų izoliacija namuose (ir medikų izoliacija nuo pacientų), nes saugoti labiau pažeidžiamus mažiau pažeidžiamų sąskaita nėra, mano nuomone, pats tinkamiausias būdas. Bet visiškai nekreipti dėmesio į virusų platinimą negalima. Todėl, jei neplanuojate vaikui aiškinti apie kaukes, rankų plovimą, vaikščiojimą po viešąsias vietas vengimą, iki šiol nepasitikrinote profilaktiškai ir nepasitarėte su gydytoju dėl vaiko sveikatos būklės, vis dar nesumąstėte pasiskiepyti nuo gripo, kai atsiras vakcina – pamąstykite dar kartą, arba net du, jei iš pirmo karto „nedaeina“. Kaip rašo prezervatyvų reklamoje: besisaugantį ir Dievas saugo.

Virusai nedings, su jais reikia susigyventi, nes nugalėti juos galima tik nuolatinio darbo dėka. Mūsų imuniteto darbo. O tam tereikia jam netrukdyti ir leisti darbuotis. Neperduokime vaikams savo baimių ir streso, o perduokime įgūdžius ir meilę – tai vieninteliai vaistai, kurių jiems reikia. Ir dar tėvų pavyzdžio.

Gerų ir lengvų Jums, tėveliai, mokslo metų. Nes jei jie bus lengvi Jums – bus lengvi ir Jūsų pirmokams.