Dabar viskas kur kas lengviau: vienas nedidelis bakst, ir pilnas mėgintuvėlis kraujo. O iš to mėgintuvėlio pilnas lapas analičių. Ir koks gi turi būti pasitikėjimas gydytoju, kad gydytojo žodis nusvertų tą rimtų raidelių ir grėsmingų skaičiukų pilną lapą? Kam tas gydytojas, jei gali atlikti tyrimą ir paguglinti, ar veidaknygės grupėje užklausti? Juk ten – nesuinteresuoti asmenys, ten neapgaus. Juk valdiška poliklinika niekada nedaro reikiamų tyrimų, o privačios tik pinigus lupa ir nereikalingus tyrimus paskiria.
„Karščiuoju, o net bendro kraujo tyrimo nepadarė, sakė, viskas gerai.“ Taip. Jei savijauta gera, karščiavimas nedidelis, temperatūra mažėja pavartojus vaistų, viskas prasidėjo šiandien ir nėra jokių rimtesnės infekcijos požymių, bendro kraujo tyrimo gali ir neprireikti. Pirmomis valandomis organizmas labai sureaguoja į infekciją: šaltkrėtis, temperatūra, galvos ir raumenų skausmas, silpnumas. Reaguoja ir kraujas: atsiranda reakcinių kraujo pokyčių, kurie neatspindi realaus uždegimo laipsnio. Jei galima taip pasakyti, infekcijos „sudrumstas“ kraujas „nusistovi“ po keliolikos valandų ar paros, tada jau verta jį tirti.
„Man bendro kraujo tyrimo nereikia. Nieko nerodo. Man tik CRB reaguoja.“ Reikia daryti. Nėra idealaus tyrimo. Taip, C reaktyvusis baltymas labai gerai reaguoja į uždegimo laipsnį ir audinių irimą, todėl dažniau didėja esant bakterinei infekcijai. Ir tas padidėjimas būna žymus – keliasdešimt ar net keli šimtai kartų (jei C reaktyvaus baltymo kiekis daugiau nei 50, galima pradėti galvoti apie bakterinę infekciją, o jei daugiau nei 100 – jau net ir įtarti). Bet yra daugybė virusų, sugebančių padidinti jį tiek pat. Tad paciento būklės vertinimas kartu su keliais tyrimais leidžia tiksliau nuspręsti, kokią gydymo taktiką rinktis.
„Man paprasti tyrimai nieko nerodo. Man chlamidijas, mikoplazmas, Laimo ligą (pasirinkti iš sąrašo tinkamą) tik imunoglobulinai rodo.“ Taip. Bendras kraujo tyrimas ir C reaktyvusis baltymas rodo bendrą organizmo reakciją – pavyzdžiui, visa šalis yra pasibaisėjusi ir nepatenkinta įvykdytomis vagystėmis. Bet nei kas, nei kur, nei kaip tai padarė, pasakyti negali. Gali tik nuspėti, ar pavogė daug, ar mažai.
Imunoglobulinai (M ir G) jau matė šiek tiek daugiau. Bet problema – neprisimena, kada matė. Imunoglobulinas M – tai kaimynas, kuris prabėgom, patamsyje matė vagį (sukėlėją mūsų organizme). Bet prisimena apie tai visada tik po dviejų savaičių. Nėra prasmės jo apklausti ir ieškoti anksčiau. Ir dažnai imunoglobulinas M matė ne patį vagį, o kažką į jį panašaus. Klaidingai teigiami rezultatai gali viršyti 20 procentų.
Imunoglobulinas G – tai jau tikslesnė informacija: nusikaltėlio nuotrauka, pakabinta stende „jų ieško policija“. Ta nuotrauka dažniausiai atsiranda po šešių savaičių ir lieka visam gyvenimui. Padarysim tyrimą praėjus keleriems metams po ligos, vis dar matysim teigiamus rezultatus (nuotrauka vis dar kabės), bet naujas kaltininkas nebūtinai bus tas pats. Todėl negalima pasitikėti vien imunoglobulinais, nes jie nesako „tu dabar sergi“, jie sako „aš kažkada mačiau tą sukėlėją“.
Taip, geriausia vagį gaudyti nusikaltimo vietoje, o ne tarp iškabintų nuotraukų. „Padarykime pasėlį, aš noriu žinoti, kas man.“ Būtų idealu, bet vėlgi ne visada taip paprasta. Mes nuolat nešiojame ką nors ant savo odos, žarnyne ir nosiaryklėje. Nebūtinai simptomus sukelia ir gydymo reikalauja tai, kas užauga iš tokių pasėlių. Paklauskite apie tai bet kokio sodininko: užauga tai, kas geriau auga, nesvarbu, ką pasėjai. Todėl užsiimti mikroorganizmų sėja be reikalo neverta.
„Nebūtina auginti. Galima iš genų nustatyti.“ Taip. Nuo kovo mėnesio visa Lietuva išmoko dvi abreviatūras – COVID ir PGR. Pastarasis – tai polimerazės grandininė reakcija. Pagaunamas gabalas genetinės medžiagos, ji padauginama, ir turime nustatytą sukėlėją. Supainioti neįmanoma. Specifiškumas – 100 procentų. Taip. Su sąlyga, kad pagausime tą genetinę medžiagą. Pagauti garsųjį COVID sergančiojo nosiaryklėje šansas – nuo 60 iki 80 procentų. Nenustatė? Lieka mažiausiai penktadalis šansų, kad suklydo ir visgi sergate.
Paklausite, kas čia dabar vyksta? Gydytojas siūlo nesitirti ir grįžti prie šlapimo lipnumo ir gleivių klampumo vertinimo? Ne. Aš siūlau nepalikti visko vien laboratorijų žiniai. Gydomas ne tyrimas, gydomas žmogus. Tik vertinant visą visumą – pradedant nuo nusiskundimų, sirgimo laiko, apžiūros rezultatų ir tyrimų – galima nuspręsti, ką daryti šiandien. O jei rytoj kas nors pasikeis, – vertinti iš naujo. Laboratorinė medicina yra atskira ir labai įdomi disciplina, nereikia jos vertinti kaip populiariųjų tyrimų rinkinuko. Bet kaip ir šiuolaikinis gydytojas be laboratorijos gali mažai, taip ir laboratorija be viso klinikinio vaizdo nėra visagalė.
O padrikų tyrimų vertinimas ir nuotolinių diagnozių iš jų „nustatymas“ veidaknygės grupėse – kaip kulinarinių gaminių kokybės vertinimas iš nuotraukų: informacija lyg ir pateikta, bet kol neprapjausi ir neparagausi, skonio nesužinosi.
Linkiu geros sveikatos ir neabejotinai puikių tyrimų rezultatų!
Naujausioje laidoje „Sveiki! Su gydytoju V. Morozovu“ žiūrėkite pokalbį su gydytoju infektologu apie erkių platinamas ligas.
