Vegetatyvinės reakcijos. Protingai skamba. Paprasčiau – pojūčiai, kai mūsų kūnas nespėja prisitaikyti prie kokių nors pokyčių: pozos, temperatūros, krūvio, atmosferos slėgio ir taip toliau. Tada pradeda elgtis kaip pirmą kartą atsisėdęs prie vairo vairuotojas, išgirdęs piktą garso signalą ar dar blogiau – policijos sireną: arba spaudžia visus mygtukus ir pedalus iš eilės, arba įsikabina į vairą ir nieko nemato. Nes nepatyręs. Nežino, kaip reaguoti. Taip ir mūsų vegetatyvinė sistema – nežino, kaip reaguoti į stiprų dirgiklį ar didelį stresą. O atsakinga vegetatyvinė sistema yra už visą nesąmoningą mūsų organizmo darbą: kraujospūdį, širdies susitraukimo dažnį, kraujagyslių tonusą, žarnyno veiklą, pusiausvyrą, prakaitavimą ir taip toliau. Kaip ir visos nervų sistemos, ji veikia reflekso principu: dirgiklis – atsakas, dirgiklis – atsakas. Ir kai yra nenormalus dirgiklis, bus ir nenormalus atsakas.

Iliustracinė nuotr.

Bet koks čia dirgiklis staigiai atsikelti nuo lovos ar staiga pasikeitęs atmosferos slėgis? Kaip kam. Visada pasakoju pavyzdį apie du šuniukus – didelį ir mažą. Įsivaizduokite: einate gatve ir staiga prieš Jus išnyra pusantro metro aukščio dogas. Visiškai natūralu, kad nuo išgąsčio Jums pradėjo plakti širdis, užėmė kvapą ar net sušlapo ar apsunko kelnės. Normali sveiko žmogaus reakcija į bet kokį dirgiklį turi tam tikrą ribą. Kaip šuolių į aukštį kartelė. Jei dirgiklis yra silpnesnis (žmonos bumbėjimas arba mažas šuniukas), jis suvokiamas, tai gali sukelti tam tikras emocijas – nuobodulį, ar pasišlykštėjimą, ir tiek. Kai dirgiklis gana stiprus (didelis šuva arba žmona sužinojo apie meilužę), mes ne tik suvokiame informaciją, bet ir sureaguojame į ją fiziškai – išpila prakaitas, susuka vidurius ir permuša širdis.

Kaip šuolininkams į aukštį kartelė yra pakeliama, kai jie pasiruošę ir pasitreniravę, taip ir mūsų kūnas tą reflekso kartelę pakelia, kai esame pailsėję, sveiki, išsimiegoję, neturime lėtinių ligų, sportuojame, grūdinamės, gauname visų reikalingų medžiagų su maistu, esame laimingi, nestresuojame. O krenta kartelė dėl genetikos, nejudrumo, nuovargio, keistų dietų, žalingų įpročių, reikalingų medžiagų trūkumo, ūmių ir lėtinių ligų.

Ir kai ta riba-kartelė pasiekia grindis, tai mums nebereikia didelio šuns ar nėščios meilužės, mums užtenka mažučio dirgiklio – nebe didelio dogo, bet mažo jorkšyro. Pravirkęs vaikas, šefo pakeltas balsas, surūkyta cigaretė, lipimas laiptais greitu žingsniu priverčia mus pasijausti negerai.

Jeigu yra objektyvi priežastis – ką tik persirgta virusinė infekcija, bemiegė naktis, kraujo donavimas, ir tai tėra momentiniai savaime praeinantys simptomai, tikėtina, kad nieko pikto, tereikia pakoreguoti gyvenseną ir pailsėti. Tačiau jei priepuoliai kartojasi, jeigu nėra jokios apčiuopiamos priežasties arba nepagerėja pakoregavus gyvenseną, reikėtų kreiptis į gydytojus. Pokalbis, apžiūra, bendri tyrimai, geležies atsargų (feritino) tyrimas, skydliaukės funkcijos tyrimas, gliukozė kraujuje, kardiograma ir uždegiminiai rodikliai – štai mažiausia, ką galima padaryti.

Trumpam drąsiai galima skirti dideles vitamino D (4000 TV per dieną), B1 (300–600 mg per dieną) ir B12 (500–1000 mkg per dieną) dozes, ir reikia ne papildų, bet receptinių preparatų, taip pat – kofermento Q10 ir omega 3 riebiųjų rūgščių.

Bet mes ne tyrimų „už brangiai“ pasidaryti norime ir periodiškai vitaminų pagerti, o visada geriau jaustis. Ką daryti?

Pradėti kelti savo kartelę. Išsimiegoti. Pajudėti. Gauti saulės. Nesinervinti. Atsisakyti žalingų įpročių, bent jau žalingo sveikatai dažnio ir kiekio: ir kava, ir saldumynai, ir alkoholis savaime nėra blogis, viskas priklauso nuo laiko, kiekio ir dažnio. Susirasti mėgstamą užsiėmimą (jei tik tai – ne žalingas įprotis).

Miegas
Foto: Shutterstock

Bet ką daryti, jei net tai yra sunku ir net nedidelis krūvis verčia pasijausti blogai? Taisyklingai sėdėti ir taisyklingai kvėpuoti. Ne bet kaip, bet taisyklingai. Kvėpuoti pilvu ir pro nosį. Santykiu 4:6 arba 6:9. Tada diafragma pradeda judėti tinkamu ritmu, tinkama kryptimi ir amplitude. O judėdama tinkamai ramina mūsų saulės ir pečių rezginio vegetatyvines nervų skaidulas, o tos jau savo ruožtu ramina mūsų kraujagysles, širdį ir žarnyną. Reflekso lankas. Ir šiek tiek pakeliame kartelę. Taip kvėpuojant susireguliuoja deguonies ir anglies dvideginio santykis kraujyje – mažiau dirginamos pailgosios smegenys. Dar šiek tiek pakelta kartelė. Ramus kvėpavimas, ritmas 4:6 ar 6:9 – šiokia tokia meditacija. Kai pradeda pavykti kvėpuoti, smegenys mus apdovanoja nedideliu kiekiu serotonino. Dar šiek tiek pakelta kartelė.

Sėdėti tiesia nugara ir išdidžiai. Taip pertemptais raumenimis nespausime savo kaklinio rezginio, o suspausta krūtinės ląsta – saulės rezginio. Kaip tai daryti, sužinosite laidoje.

Ir pagaliau pakeliame tą kartelę tiek, kad galime ir pritūpimų padaryti, ir laiptais pabėgioti, ir namų ruošos darbus režimu 4:6 atlikti. Taip, net pasportuojantys pastebi, kad tinkama poza ir taisyklingas kvėpavimas pagerina jų rezultatus, šiek tiek vėliau pradeda mušti širdis ar trūkti oro.

Taip, nei sėdėjimas, nei kvėpavimas neišspręs mūsų lėtinių ligų, neišsimiegojimo, nuotolinio vaikų mokslo ar priverstinės izoliacijos sukeliamų problemų. Bet sumažins jų keliamų simptomų kiekį, dažnį ir stiprumą.

Aš jokiais būdais nesiūlau numoti ranka į simptomus, nedaryti tyrimų ir medituoti 6:9 režimu. Bet be gyvensenos korekcijos ir mūsų darbo su savimi joks tyrimas ar vitaminas nepagerins savijautos. Tai kompleksinės priemonės, kurios galų gale pakels tą kartelę tiek, kad net mamutas mūsų nervų sistemos neišgąsdintų.

Gero Jums režimo ir adekvačių reakcijų. O jei turite klausimų, rašykite sveikata@delfi.lt.