Susiduria ir su pykčiu, ir su ašaromis
NVI slaugytoja Daiva Bajerčienė laidoje sakė, kad jos darbe gausų išbandymų, o vienas didžiausių – pikti ir nepatenkinti pacientai.
„Nacionaliniame vėžio institute šiuo metu atliekamos visos būtinos operacijos, t. y. tos, kurių neatlikus liga gali progresuoti. Be abejo, atsiranda ir pasipiktinusių pacientų, nesusipratimų, todėl mūsų gydytojai, visas personalas turi turėti labai daug kantrybės išaiškinant, kodėl taikomi įvairūs apribojimai, nors darbo sąlygos labai ir nepasikeitė“, – kalbėjo slaugytoja D. Bajerčienė.
Slaugytoja Danguolė Zadorockienė pabrėžė, kad daugumą sunkumų ir liūdesio akimirkų atperka trumpi momentai, kai pacientas nuoširdžiai dėkoja slaugei arba kai užsimezga gražus ryšys tarp paciento ir žmogaus, kuris jam padeda, – slaugytojo.
„Mūsų skyrius, tai yra chemoterapijos, yra ypatingas. Pas mus pakliūva visi pacientai jau po operacijų, reabilitacijų, chemoterapijų. Jie ateina, kad suleistume chemopreparatų. Mūsų darbo diena prasideda tuo, kad turime žmones nuraminti, jog chemoterapija nėra mirties nuosprendis, kad tai – būtinas dalykas, taip bus prailgintas gyvenimas. Žinoma, yra apribojimų, žmogui norisi, kad šalia būtų kitas žmogus, ant kurio peties būtų galima išsiverkti. Mes tam ir esame, mes esame nematoma fasado pusė – turime atlaikyti ir pyktį, ir ašaras, ir džiaugsmą. Mes turime viską sugerti ir atlaikyti, tai yra mūsų kasdienybė, mes pasirinkome būti medikais, tai – mūsų profesija. Kai kam tai yra iššūkis, bet, kai matai dėkingas akis, galbūt ta įtampa atsiperka“, – tikino pašnekovė.
Išgyveno sunkius laikus
D. Zadorockienė laidoje sakė, kad per savo darbą yra išgyvenusi ir labai sunkių laikų, todėl tiki, kad su visų pagalba ir parama pavyks išgyventi ir šį sunkų laiką, kai tenka padėti žmonėms ne tik mediciniškai, bet ir psichologiškai.
„1983 metais, kai mes pradėjome, nebuvo kateterių, vienkartinių švirkšų, reikėjo viską daryti pačioms, bet išgyvenome, matėme, kad medicina nestovi vietoje, kad slaugytoja nebuvo kažkoks darbo įrankis, kuris tik atliko darbą, slaugės tapo komandos dalimi, atsirado bendra komanda, atsirado galimybė pasitarti. Žinai, kad šalia yra žmonių, su kuriais gali pasitarti, gali tobulėti. Kaip mes sakome, jeigu išgyvenome tuos laikus, išgyvensime ir koronavirusą. Ypač jaučiame, kad komanda sustiprėjusi, yra stiprus ryšys tarp gydytojų, slaugytojų ir visų kolegų“, – tikino pašnekovė.
D. Bajerčienė pasakojo, kad nemažai žmonių po studijų išvyksta į užsienį, tačiau yra ir tokių, kurie lieka Lietuvoje.
„Taip, lietuviai – tikrai geri slaugytojai, laukiami visose Europos šalyse, bet jauni žmonės čia atlieka praktiką, pavyzdžiui, mūsų skyriuje pasiliko dvi jaunos mergaitės, tai reiškia, kad joms patiko ir net negalvojo išvažiuoti. Kalbant apie visuomenės požiūrį, jis keičiasi labai lėtai. Gal po visų šių įvykių sugrįš pagarba medikams, gal žmonės supras, kiek mes atiduodame žmonėms ir savo laisvalaikio. Jauni žmonės suinteresuoti, bet kai kuriems rekomenduočiau prieš stojant į šią specialybę pasavanoriauti“, – sako slaugytoja.
Asmenines bėdas reikia palikti už durų
D. Zadorockienė pabrėžė, jog labai svarbu pamiršti savo asmenines bėdas ir kaip svarbiausią uždavinį išsikelti siekį padėti visiems žmonėms.
„Pirmiausia, einant į darbo vietą, visas namų problemas reikia palikti už durų. Atėjai, apsivilkai chalatą, tapai žmogumi, kuris turi suteikti pagalbą, kuris turi kitam ištiesti ranką. Nesvarbu, kad namuose galbūt palikai sunkų ligonį, tu vis tiek turi peržengti tą ribą ir padėti žmonėms. Būna sunku, kai matai neviltį akyse, gal kartais reikia psichologiškai nusiteikti ir pasakyti žmogui, kad viskas bus gerai, kad dabar truputį blogai, bet reikia bandyti, neklausykime, ką sako močiutės ar dar kas nors, – įsiklausykime, ką sako sesutė ir gydytojas, įsiklausykime į jų patarimus. Dauguma žmonių paklauso ir į tave žiūri su viltimi ir pagarba, o kitą kartą, atėjęs į tą pačią procedūrą, žmogus jau ieško slaugytojos, su kuria rado bendrą kalbą“, – tikino NVI slaugytoja.
D. Zadorockienė pabrėžė, kad šiame darbe reikia būti labai stipriam, – itin svarbus psichologinis pasiruošimas.
„Sunku su savo artimais žmonėmis, nes Lietuvoje turbūt nėra šeimos, kuri nebūtų susidūrusi su vėžio diagnoze. Sunkiausia yra žiūrėti savo artimam žmogui į akis ir sakyti, kad viskas bus gerai, nors žinai, kad rytoj jo gali ir nebebūti. Bet mes išmokome peržengti šį barjerą, palikti viską taip, kaip yra, – už durų. Jeigu tas emocijas neštumėmės namo, išprotėtume“, – jautriai kalbėjo NVI slaugytoja.
