Kalbu apie kitokius ateivius nei filmuose, žalius, seilėtus ir žudančius mus dideliais dantimis ar nagais. Kalbu apie mažiukus, plika akimi nematomus, kurie mus paverčia seilėtais ir žaliai snargliuojančias. Virusai. Taip, virusai – tai kitokia gyvybės forma, nei mums įprasta Žemės augalų, gyvūnų, žuvų, žmonių ar net bakterijų. Todėl jie ir yra lyg ateiviai.

Jų nepaprastai daug: vien žinduolius puola trečdalis milijono skirtingų virusų. Dabar, aišku, visi labiausiai kalba apie naująjį karūnuotą virusų dievuką koronavirusą, bet šiandien Lietuvoje vis tiek aktualesnis lieka gripas. Taip, jis mūsų senas pažįstamas, dažnas jo nebebijo, nes mano, kad susigyveno. Mes su juo sveikinamės kiekvienais metais ir dėl jo kasmet atsisveikiname su 30–40 savo kaimynų (šiemet dėl didesnio pasiskiepijusių skaičiaus, šiltos žiemos ir, panašu, priemonių, skirtų koronoviruso plitimui apriboti, tas skaičius gerokai mažesnis). O dar hepatitai A,B,C,D,E,F (čia fantazijos nebuvo jiems vardų suteikti), ŽIV, erkinis encefalitas – visa ši chebrytė stipriai pagadina mums gyvenimą, dažnai tą gyvenimą ir pasiima.

O mums įprasta gyvybės forma yra ląstelinė. Mes visi (kalbu apie bet kokią gyvybę Žemėje) iš ląstelės prasidėjome. Vienos vienintelės. Tada dėliojome ląstelę prie ląstelės, ląstelę prie ląstelės ir gavome gyvą organizmą – žmogų, medį, viščiuką.

Bakterijas valgantys virusai
Foto: Shutterstock

Įsivaizduokime paprastą ląstelę: pagrindinis daiktas, dėl kurio viskas ir prasidėjo – genetinė informacija dviejų grandinių DNR pavidalu, jos korpusas, kuriame viskas saugoma ir verdama, įvairiausi įnamiai ir šeimos nariai, dėl kurių ląstelė gyvuoja, kvėpuoja ir dauginasi (branduolys, organelės, mitochondrijos, lizosomos ir t. t.), viskas plaukioja skystyje, dar į tą skystį pridėkime maisto, energijos – ir viskas. Toks lyg stiklainis su kompotu, arba agurkų ir pomidorų konservas, ir yra ląstelė. Stiklainis prie stiklainio – ir mes turime sudėtingą daugialąstį organizmą. Vieni stiklainiai atsakingi už judėjimą, kiti – už kvėpavimą, treti – už dauginimąsi.

O kas yra virusas, kuo jis kitoks? Virusai – ne ląstelės. Jie tiesiog tos pačios informacinės medžiagos gabalas su agresyviais puolimo ir kovos įrankiais – viena arba dvi grandinės, priklausomai nuo to, ar tai RNR ar DNR nešantis virusas, ir prie tos informacijos gabalo pritvirtinti keli ginklai – cheminės medžiagos, žiuželiai ar adatos, kurios užtikrina patekimą į ląstelę.

Virusas prisėlina prie ląstelės, aktyvina savo ginklus. Prasiskverbia į ląstelės vidų kaip kamščiatraukis į butelį, ir viskas – jo informacija jau yra viduje ir jis užvaldo ląstelę kaip koks maištingas generolas daug kentėjusią Afrikos ar Lotynų Amerikos valstybę. Tada jis ten dauginasi, naudojasi visais sandėliais ir fabrikėliais, nes pats savų tai neturi, ir paleidžia į gyvenimą kitus savo palikuonis atidarytuvus.

Bakterijos veikia panašiai, irgi puola ir dauginasi, bet jos lengviau atpažįstamos, nes tai viso labo toks pats, tik mažesnis konservas, piktas, su kajenų pipirais, garstyčiomis ar kažkuo, taip ilgai palikto šaldytuve, kad jau juda ir mirksi pro nešvarią sienelę.

Konservai su savo nuosavu konservų atidarytuvu – štai kas yra bakterijos. Ir kovoti su jomis mes galime palyginti lengvai – antibiotikais: arba vienokiu ar kitokiu būdu, lengvesniu ar sunkesniu, atidarysime tuos konservus, arba sudaužysime iš bėdos plaktuku, arba supakuosime į maišelį ir nebeleisime daugintis. Taip antibiotikai ir veikia: jie arba nužudo, arba neleidžia daugintis bakterijoms.

O ką daryti su virusais? Nei bakterijoms skirtu atidarytuvu, nei plaktuku mes neįveiksime viruso-kamščiatraukio, tad antibiotikai netinka virusų sukeltoms infekcijoms gydyti. Taip, teoriškai įmanoma gauti kažką, vienodai pavojinga ir virusui, ir bakterijai (kaip ir konservams, ir kamščiatraukiui vienodai pavojingas pneumatinis kūjis ar kampinis šlifuoklis), bet smarvė, triukšmas, žiežirbos, elektra – per daug pašalinių ir per didelė kaina.

Virusams įveikti bandome naudoti vaistų nuo virusų, bet kadangi to viruso nėra daug, tai surasti jo silpną vietą sudėtinga. Pavyzdžiui, gripo virusas turi minėtą „bombą“ neuraminidazę, kuri jam padeda įveikti žmogaus ląstelę. Ir veiksmingi vaistai tie, kurie padaro tą sprogmenį nekenksmingą. Bet bėda ta, kad tik gripo virusas turi tą neuraminidazę, todėl kaskart peršalimui užklupus nereikia ir neprasminga vartoti vaistų nuo virusų, skirtų tik gripui gydyti.

O kol kas lieka auginti imunitetą kitaip. Kaip ir kiekvienas naujai įsigytas daiktas turi savo etiketę su brūkšniniu kodu, taip ir virusai turi savo brūkšninius kodus, kuriuos anksčiau ar vėliau, daugiau ar mažiau mes pradedame atpažinti ir reaguoti į virusus, kol jie dar lentynose, o ne mūsų ląstelėse. Tam reikia susirgti, pasveikti, dar kartą pasigauti ir t. t. Panašiai veikia ir skiepai – jie tiesiog paduoda mums brūkšninius kodus be pačių virusų, ir mes sugebame atpažinti agresyvų Lotynų Amerikos generolą dar ant valstybinės sienos. Bet, kaip geram šnipų filme, jų žvalgyba irgi nesnaudžia. Ir virusai mutuoja. Vieni dažniau, kiti rečiau. Gripo virusas mutuoja dažnai, todėl atnaujinti brūkšninius kodus ir nuotraukas ant stendo „jų ieško policija” reikia kasmet. Koronavirusas mutavo dabar, bet, panašu, labai kokybiškai. Panašiai buvo atsitikę ir su Zikos ar Ebolos virusais prieš kelerius metus.

Nenorėjote skiepytis – keistuoliai, bet kol kas tokia jūsų teisė. Gal negalėjote, nespėjote, bet visgi sirgti nenorite. Ką daryti? Bijai vilko (arba erkių) – neik į mišką. Variantas – išvažiuoti į negyvenamą salą ir torpeduoti visus bandančius priplaukti prie jos per šūvio atstumą, kad jokio užkrato neatvežtų. Tik dar prisiminti nevalgyti skraidančių ir ropojančių padarų, kurie irgi gali būti nešiotojai (paukščiai – gripo, šikšnosparniai – koronaviruso).

Arba elgtis ne taip radikaliai, bet veiksmingai: neiti sergantiems į darbą, o sveikiems – į poliklinikas ligos sezono metu, vengti masinio susibūrimo vietų, nevažiuoti poilsiauti į šalis, kur jau miršta žmonės nuo naujų virusų, plauti rankas su lengvos paranojos jausmu, vėdinti patalpas ir žaisti vampyrus. Kuo čia dėti vampyrai? Vienas ir konkretus kraujasiurbis – Drakula. Čiaudint ir kosint naudokite Drakulos judesiuką – pakėlę sulenktą ranką prisidenkite burną su dilbiu, o ne plaštaka – taip mažiau rankenų ir paviršių sutepsite savo infekuotomis seilėmis. O kitais metais būtinai pasiskiepykite, kad nereikėtų bijoti gatvėje čiaudinčių Drakulų ir Drakuliukų.
Likite sveiki.