- Riebalai visada skirstomi į sočiuosius ir nesočiuosius. Kas yra ta trečioji grupė, hidrinti ir transriebalai?

- Tai nėra visai trečioji grupė, o tam tikra riebalų rūšis, kuri susidaro būtent tik dėl žmonių veiklos. Iškart girdžiu skeptikus, kurie sakys, kad transriebalų yra ir gamtoje, natūraliai susidariusių gyvūninės kilmės produktuose. Yra, bet jie sudaro labai mažą procentą iš visų mūsų suvartojamų riebalų. Atsakant į jūsų klausimą, tai yra tarytum tarpininkas tarp sočiųjų ir nesočiųjų riebalų rūgščių, riebalų dalis, kuri žmogui nėra būtina. Nors organizmui reikia šiek tiek sočiųjų ir dar daugiau poli nesočiųjų riebalų rūgščių.

- Kaip tie riebalai susidaro?

- Gamtoje jie daugiausiai susidaro gyvūnų, kurie atrajoja, maitinimosi proceso metu. Jų organizme gyvenančios bakterijos maitinasi jų suvalgytu maistu. Tada į mėsą ir į pieną patenka šiek tiek transriebalų. Tačiau, kaip ir sotieji riebalai susideda iš įvairių riebalų rūgščių, taip ir transriebalai. Yra žinoma, kad kai kurie iš jų, kurie susidaro dėl žmogaus veiklos, turi daugiau riebalų rūgščių nei tie, kurie susidaro gamtoje. Transriebalus žmogus padaro didelėje temperatūroje kaitindamas augalinius riebalus. Toks procesas atsirado dėl naujų maisto technologijų tam, kad palengvintų mūsų kasdienybę. Tačiau, pasirodo, kad ilgalaikis poveikis žmogaus sveikatai yra žudantis.

- Galbūt yra žinoma, kiek per dieną mes suvalgome tokių riebalų?

- Yra suskaičiuota, koks procentas kai kuriose šalyse gali būti žmogaus maisto racione. Tas procentas svyruoja priklausomai nuo krašto tradicijų ir maisto pasirinkimo galimybių. Kai kur jis siekia net iki 30 proc. Bet daugiausiai jų gauname iš produktų, kurie yra perdirbti, mes juos nusiperkame jau pagamintus. Lietuvoje daugiausiai transriebalų yra kepiniuose, saldumynuose, konditerijos produktuose, šiek tiek gyvūninės kilmės produktuose, kai kuriuose dirbtiniuose riebaluose, pavyzdžiui, margarine. Pažiūrėjus į produktą taip paprastai negalėtume sau atsakyti, ar jame yra transriebalų, ar ne. Kad mes tai galėtume žinoti, yra sukurti įvairūs reglamentai. Šį lapkritį įsigaliojo privalomas tokių produktų ženklinimas.

Foto: Shutterstock

- Tai dabar skaitydami etiketę galėsime pamatyti, kad tokių riebalų yra?

- Galėsime pamatyti ženklinimą, jei jų kiekis produkte yra daugiau nei rekomenduojama, tai yra 2 procentai 100 gramų. Todėl rekomenduočiau žmonėms, pamačiusiems ženklinimą, pagalvoti, ar tokių produktų tikrai mums reikia. Pagal Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos tyrimą, pastebėta, kad, pavyzdžiui lietuviškuose saldainiuose 100 g yra net 17 g transriebalų.

- Ką reiškia žmogui tiek jų suvalgyti?

- Na, žinoma, 100 g saldainių ir taip yra labai nemažai. Kalbant apie transriebalus, nelabai mėgstu minėti tą cheminį pavadinimą, nes žmogui įdomiausia sužinoti, kas tokio blogo dėl to nutiks. Visų pirma norėtųsi akcentuoti širdies ir kraujagyslių sistemos ligas, jų įtaką šiai sistemai. Jei valgome per didelį riebalų kiekį, kraujyje didėja cholesterolio kiekis. Jei valgome maistą, kuriame gausu transriebalų rūgščių, didėja blogojo cholesterolio kiekis, mažėja gerasis ir didėja trigliceridų. Tai dar viena riebalų dalis, kuri turi didžiulį poveikį mūsų kūnui ir ligoms. Reikia prisiminti, kad Lietuva pirmauja tarp daugiausiai sergančiųjų širdies ir kraujagyslių ligomis, todėl tikrai reikėtų atsižvelgti į įvairius veiksnius, kurie mažina šių ligų riziką.

- Kaip Lietuva atrodo kitų šalių kontekste, ar suvalgome daugiau transriebalų?

- Europos sąjungoje nėra būtina ženklinti transriebalus, tačiau šalys, kurios vertina savo gyventojus, turėtų ženklinimą padaryti privalomą. Manau, kad dabar, Lietuvoje padarius jį privalomą, būsime galva aukščiau už tuos kraštus, kurie reglamentavimas neįvestas. Tie produktai, kuriuose yra gausu transriebalų, tikrai neturėtų būti mūsų mityboje kasdien, jie ant stalo turėtų atsirasti labai retai. Pavyzdžiui, bulvių trapučiai, keptos aliejuje bulvės, kaitintuose riebaluose kepti produktai. Net ir tradicinį Kalėdų patiekalą verdant aliejuje, reikėtų atkreipti dėmesį, kad net ir namuose gaminant, tą patį aliejų kaitinant kelis kartus, jame transriebalų daugės. Suskaičiuoti, kiek per dieną jų galime suvartoti, būtų labai sudėtinga ir, manau, tai nėra būtina, nes tokių produktų turėtume nenorėti rinktis išvis.

- Atrodo, kad tie produktai, kuriuose yra transriebalų, visada yra nesveikas maistas, pavyzdžiui, traškučiai, greitas maistas, kepinti gaminiai ir panašiai. Ar gali nutikti taip, kad tokių riebalų bus ir produktuose, kuriuos perkame kasdien ir net nesusimąstome?

- Natūralių transriebalų šiek tiek yra svieste, avienoje, veršienoje, jautienoje, bet tokie kiekiai žalos mūsų sveikatai nepadarys.

- O pavyzdžiui sūreliuose, jogurtuose?

- Jogurtuose sunkiai jų rastume, o kalbant apie sūrelius, tai jie yra puikus produktas, jei žiūrėtume į juos taip, kaip ir turėtume – kaip į desertą. Dabar renkantis sūrelius galėsime pasirinkti palankesnius sveikatai, nes ne kiekviename sūrelyje bus žalingas transriebalų kiekis. Galbūt ir gamintojai pakeis savo produktų sudėtį.

- Kalbant apie transriebalus būtina paminėti ir aliejų. Kaip išsirinkti jį tinkamą?

- Svarbiau ne rūšis, o kaip mes jį naudojame. Transriebalai aliejuje susidaro tada, kai jį kaitiname virš 220°C ir kelis kartus. Jei šeima turi tradiciją gaminti spurgas ir nepakeisti aliejaus, visi kentės nuo per didelio transriebalų kiekio. Todėl, jei aliejus nėra kaitinamas labai aukštoje temperatūroje ir naudojamas kelis kartus, didelis pavojus nekyla.

- Ar yra įrodyta, kad transriebalai susiję su onkologiniais susirgimais?

- Šiuo metu daugiau įrodymų, kad būtų tiesioginis ryšys, nėra, yra tik pavienės studijos. Tačiau yra kitas svarbus tyrimas, parodantis, kad jie daro įtaką lėtiniam uždegiminiam procesui, kuris yra sudėtinis daugumos lėtinių ligų komponentas. Todėl galima daryti hipotezę, kad tai yra susiję. Tačiau, pavyzdžiui, perdirbti mėsos produktai turi įtakos vėžiui. Svarbiausia vartoti kuo daugiau namie gaminto maisto pasirenkant kokybiškus produktus.

- Pabaigai – įsivaizduokime žmogų, kuris labai mėgsta dažnai valgyti greito maisto užkandinėse, mėgsta saldumynus ir kepintą maistą. Kaip pasikeistų jo sveikata, jei jis bent perpus sumažintų tokių produktų kiekį?

- Tikriausiai kitą dieną jis būtų nusivylęs, kad negalėjo suvalgyti savo spurgos. Tačiau, kad rizika susirgti širdies ir kraujagyslių ligomis smarkiai sumažės, faktas. Bandydami maitintis sveikiau visada galvojame, kaip jausimės rytoj, ar bus kažkas geriau. Rytoj tikriausiai bus sunku, bet poryt bus tikrai geriau.