Karjeros aukštumos nieko nebereiškė

M. Repšio teigimu, kovos su bipoliniu sutrikimu įkarštyje, jo karjera ir profesinis gyvenimas buvo pačiame aukščiausiame taške – gaunami svarbūs vaidmenys, laimimi apdovanojimai. Aktoriaus teigimu, anuomet pažvelgus iš šono turėjo atrodyti, kad jis buvo absoliučiai laimingas, tačiau jam visa tai nieko nebereiškė. „Pakilimuose aš turėjau tiek energijos, kaip urano ar plutono branduolys, ji liejosi per kraštus, aš dalyvaudavau visur, galėdavau beveik nemiegoti, buvau energingas, o tuomet staiga viskas lūždavo – aš tai nurašydavau nuovargiui, kažkokiai nesėkmei“, – pasakoja M. Repšys. „Tuomet dar nebuvau vedęs, bet mėgdavau sugadinti nuotaiką savo būsimai žmonai, o kai sugadindavau – mano nuotaika sugrįždavo. Ji nesuprasdavo, klausdavo, kas man yra. Sakydavau, kad viskas gerai, gyvenimas tęsiasi, jis gražus, o prieš dvi minutes aš vos ne žudytis norėjau. Tokie epizodai būdavo“, – teigia aktorius.

Marius Repšys

Šiandien aktorius gailisi, kad anksčiau nei jis pats, nei pašaliniai šios ligos neatpažino ir teigia, kad drąsiai apie savo išgyvenimus kalba siekdamas informuoti žmones apie bipolinį sutrikimą ir suteikti reikiamų žinių, kad šie galėtų laiku ligą pažinti ir imtis priemonių su ja kovoti. „Bipolinis sutrikimas yra be galo klastingas. Vieną dieną atrodo, kad tu turi begalę energijos, gali kalnus griaut, knygą parašyt ir visa kita, o kitą dieną jautiesi taip, lyg nieko nebegalėtum. Ir per tą depresyvų laikotarpį gali lyst labai baisios mintys apie savižudybę, gali lydėt haliucinacijos. Daug procentų bipolikų tiesiog nusižudo. Aš pats buvau tokį kraštą priėjęs, todėl labai noriu, kad žmonės daugiau kalbėtų apie tai, galėtų tai atpažint“, – teigia M. Repšys.

Reikia išmokti atleisti sau klaidas

M. Repšio teigimu, vienas svarbiausių dalykų, atvedančių prie psichinių sutrikimų yra perfekcionizmas. Aktorius tai laiko yda ir mano, jog itin svarbu yra leisti sau suklysti. „Manau, kad tai priklauso nuo to, kaip tu gali sau atleisti klaidas. Tu padarei klaidą, kaip tu į ją reaguoji ir kaip sau atleidi. Jei negali sau atleisti – tai jau perfekcionizmas, tai jau yda. Anksčiau, jei nesuvaidindavau spektaklio taip, kaip norėjau, imdavau depresuoti.

Dabar leidžiu sau suklysti ir pasakau, kad kitą kartą padarysiu daug geriau. Jeigu ir kitą kartą nepavyksta – ir toliau leidžiu sau klyst. Nes be klaidų mes nieko nepadarysim“, – teigia pašnekovas.

Jo manymu, visoms psichinėms ligoms didžiulę įtaką daro mūsų gyvenimo būdas – greitis, vartojimas, laikas, praleistas prie telefono, mažai dėmesio sau, prasta mityba, mažai poilsio. „Visa tai kaupiasi ir vieną dieną iššauna. Aš manau, kad reikia skirti sau bent valandą per dieną – užsiimti mėgstama veikla ar tiesiog nieko neveikti. Kad jausčiausi geriau aš sportuoju, daug vaikštau, skaitau, rašau, darau tai, kas man iš tikrųjų patinka. Bet viską darau proto ribose ir stengiuosi neperlenkti lazdos. Nesikeliu 5 ryto tam, kad pasportuočiau. Jei šiandien negaliu, tai nesportuoju. Viską darau su tokiu nusistatymu“, – tikina M Repšys.

Foto: Shutterstock

Sunkiausia yra artimiesiems

Pašnekovo teigimu, bipoliniu sutrikimu sergantiems yra psichologiškai sunkiau nei tiems, kuriems pasireiškia įprastieji depresijos simptomai, tad gydymo procesas pareikalauja daugiau jėgų. „Pakilimas atrodo taip, lyg būtum pavartojęs kokio nors stipraus narkotiko, kuris stimuliuoja – yra tiek energijos, tiek kūrybiškumo. O tuomet staiga viskas dingsta ir tu savęs klausi, kodėl šiandien yra taip, jei vakar buvo gerai. Tada bandai save vėl užvesti ant tos gerosios būsenos, o tai tave dar labiau gramzdina“, – tikina M. Repšys. „Pradėjęs gydytis aš iškart įšokau į pakilimą – galvojau, kad pasveikau, tačiau dabar suvokiu, kaip stipriai sutrikęs buvo mano mąstymas. Dabar stengiuosi, kad mano nuotaika nešuoliuotų – kad neturėčiau nei depresinių, nei pakilių periodų“, – patirtimi dalinasi aktorius.

Jo manymu, sunkiausia yra artimiesiems, kurie su bipoliniu sutrikimu sergančiu asmeniu praleidžia daugiausiai laiko ir patiria visus drastiškus nuotaikų svyravimus. „Artimiesiems yra be galo sunku ir skaudu. Man pačiam būtų labai skaudu, jei taip atsitiktų žmonai. Todėl aš galiu tik žemai nulenkti jai galvą ir pasakyti didelį ačiū, kad visą tą laiką buvo su manimi, nes tai be galo svarbu“, – teigia M. Repšys.

Marius Repšys

Svarbu stebėti aplinką ir reaguoti

Pasak pašnekovo, norint atpažinti šią ligą svarbu atkreipti dėmesį į konkretaus žmogaus elgesį. „Aš turėjau pažįstamą, kurio šiandien tarp mūsų jau nebėra. Jis buvo perfekcionistas, rezultatų siekė žūtbūtinai, jo elgesys aiškiai rodė jo ligą. Taip pat, ne mažiau svarbios ir mintys – jei galvojama apie savižudybę, to negalima ignoruot. Žmogus, vieną kartą pasakęs, kitą jau pabandys. Jei kartą pabandė – pabandys ir antrą, ir trečią, o kažkurį jam pavyks. Netgi kalbant apie tai juoko forma reikia iškart reaguoti“, – teigia aktorius.

„Bipolikai labai gerai vaidina – kai jam depresija, jis niekuomet to neparodys. Man teko vaidint krūvą spektaklių visiškai baisioje padėtyje – žiūrovams ir kolegoms to neparodai, o pats tupi užkulisiuose ir galvoji tik apie tai, kaip pasitraukt. Galvoji, kad baigsis spektaklis, o tu eisi ir pasikabinsi“, – pasakoja M. Repšys, ragindamas nuolat stebėti aplinką ir reaguoti išvydus bent menkiausius elgesio pokyčius, galinčius rodyti psichinį sutrikimą.