Skirtingai nei ankstesniais metais, paramos kraujo donorams nepareiškė ir sveikatos politikai. Ministerijos koridoriuose juokauta, jog laikinai einančiojo sveikatos apsaugos ministro pareigas Žilvino Padaigos nėra todėl, kad „nuo pat ryto jam kraują nuleidinėja“ Specialiųjų tyrimų tarnyba.

Donorų kraujo komponentų ir iš jų pagamintų preparatų reikia ligoniams po sunkių chirurginių operacijų, gimdyvėms, apdegusiems, sužeistiems bei įvairiomis ligomis sergantiems žmonėms. Vienintelis kraujo šaltinis - sveiki žmonės.

Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, besivystančiose šalyse atlygintinai kraujo duodantys donorai ir donorai-giminės iki šiol sudaro daugiau kaip 50 procentų donacijų. Tuo tarpu išsivysčiusiose šalyse neatlygintinų donacijų skaičius siekia 98-100 procentų.

Lietuvoje per praėjusius metus kraujo donacijų skaičius išaugo nuo 74,4 tūkst. iki 76 tūkst. Keturiais procentais – beveik 16 proc. - ūgtelėjo ir neatlygintinų donacijų dalis.

Nacionalinio kraujo centro duomenimis, kasdien Lietuvoje kraujo reikia 100-120 žmonių. Norint užtikrinti kraujo ir jo komponentų poreikį būtina, kad į didžiuosiuose miestuose esančius kraujo centrus kasdien ateitų ir kraujo duotų 380 - 400 donorų.

Kad kraujo nepristigtų sostinės ligoninės, per dieną į Nacionalinį kraujo centrą reikia pakviesti daugiau nei 150 donorų.

Vyrai kraujo gali duoti iki 5, moterys – 4 kartų per metus.

Birželio 14-oji visoje planetoje minimai Pasaulinei kraujo donorų dienai pasirinkta todėl, kad šią dieną gimė kraujo grupių sistemą sukūręs Nobelio premijos laureatas, mokslininkas Karlas Landšteineris.

2005 metais Pasaulio sveikatos asamblėjoje Pasaulinę kraujo donorų dieną nutarta minėti kasmet, taip siekiant atkreipti visuomenės dėmesį į savanoriškos neatlygintinos kraujo donorystės skatinimą.

Pasaulinės kraujo donorų dienos minėjimo tikslas - ne tik pritraukti kuo didesnį skaičių žmonių, norinčių tapti kraujo donorais, bet ir siekti, kad žmonės kraują duotų reguliariai, maždaug 2-3 kartus per metus.

Visuotinai pripažinta, jog užtikrinti maksimalų kraujo saugumą gali tik neatlygintina savanoriška kraujo donorystė. Savanoris, duodantis kraujo ar jo sudėtinių dalių ne dėl piniginės kompensacijos, neturi motyvacijos slėpti savo gyvenimo būdo, rizikos faktorių ir sveikatos būklės.