Su dr. G. Dudu – pokalbis prieš LOGIN konferenciją. Joje mokslininkas skaitys pranešimą apie 8 ligas, kurioms mokslas dar nėra pasiruošęs.
– Jūsų pranešime skamba žodžiai „mokslas dar nėra pasiruošęs“. Ką turite omenyje sakydamas, kad mokslas nėra pasiruošęs? Ar tai reiškia, kad kilus šioms ligoms, neturėtume galimybių jas suvaldyti, ar dar neturime tam tikrų atsakymų apie jas?
– Iš esmės visas mano pranešimas yra paremtas Pasaulio sveikatos organizacijos ekspertų parengtu pranešimu 2018 metais. Mokslininkai peržvelgė užkrečiamąsias ligas ir aptarė, kurios kelia kažkokią naštą, bet nėra pakankamai suprastos. Taip nutinka dėl įvairių priežasčių – kartais dėl jų sukeltų komplikacijų, kartais tai pernešamos ligos, erkių ar uodų, kai nėra labai aišku, kokios rūšys gamtoje gali būti jų rezervuarais. Tai yra ligos, kurios egzistuoja, kelia problemas, bet nėra gero jų supratimo, kas leistų mūsų ribotus išteklius nukreipti ta linkme, kad jų panaudojimas būtų pats efektyviausias.
– Pandemija ir COVID-19 parodė, kad sukurti vakciną galima labai greitai, tikriausiai pirmą kartą istorijoje vakcina buvo sukurta taip greitai. Jei dabar tarp šalių būtų palaikomas didesnis bendradarbiavimas, mokslui skiriama daugiau lėšų, gal jau turėtume daugiau vakcinų, kurios padėtų apsisaugoti nuo įvairių ligų?
– Skiepai nuo SARS-CoV-2 buvo sukurti taip greitai ne dėl to, kad visi susitelkė, o dėl to, kad prieš tai vyko dešimtmečius trukę tyrimai dėl informacinės RNR panaudojimo vakcinose. Jie būtent buvo išrasti tam, kad nereikėtų vakcinų kurti senais metodais, nes jų optimizavimo procesai užimdavo metų metus. Kaip platforma informacinės RNR vakcinos buvo kuriamos tam, kad prireikus skiepus būtų galima sukurti labai greitai. Kalbant apie įvairias kitas ligas, skiepai efektyviausi tada, kuomet jos yra žmonių pernešamos infekcijos. Kaip pavyzdį galime paimti MERS koronavirusą, kuris buvo atrastas 2012 metais. Šis virusas daug kartų „šokinėja“ iš kupranugarių į žmones, o žmonės nėra labai geri šeimininkai šiam virusui, todėl iš žmogaus negali taip efektyviai užkrėsti kitų žmonių. Tokiu atveju skiepyti visus žmones nėra teisingas sprendimas, nes ne visi kontaktuos su šiuo virusu. Todėl geriau skiepyti kupranugarius. Kitas žymus pavyzdys yra ŽIV, kai pats viruso baltymas dėl įvairių įgimtų priežasčių nesukelia norimo imuninio atsako. Arba paties viruso įvairovė yra per daug didelė. Ne visoms ligoms galime turėti skiepus.
– Bet iš esmės, jei būtų skiriama daug daugiau lėšų, ar nebūtų įmanoma atrasti daugiau vakcinų? Galbūt pasaulis tiesiog per mažai dėmesio skiria užkrečiamoms ligoms?
– Yra pavyzdžių, kur tai tikrai 100 proc. tiesa. Pavyzdžiui, Ebolos ir Marburgo virusai. Apie Ebolos virusą žinome nuo 1976 metų, protrūkiai Centrinėje Afrikoje kartojosi kas kelerius metus, nieko nebuvo daroma, kol galiausiai neįvyko 2013 metų Ebolos epidemija Vakarų Afrikoje. Tada staiga buvo sukurti skiepai ir pradėti naudoti, nors tai galėjo būti daroma daug anksčiau. Vėlgi, pasikartosiu, yra daug ligų, kur, nepaisant didelių lėšų, skiepų sukurti nepavyksta. ŽIV atveju, šią pandemiją tikriausiai suvaldysime pasitelkdami antivirusinius vaistus, ne vakcinas. Yra ir socialinis aspektas, kaip buvo su Ebola. Jei liga nepaliečia turtingų šalių, trūksta ekonominio argumento, kodėl turtingos šalys turėtų finansuoti pagalbą. Nors iš tiesų, tai yra absoliučiai visų bendras interesas.
– Kaip pamatėme per pandemiją, kad ligos vaikšto „per sienas“ labai lengvai ir labai greitai.
– Visiškai. Manau, kad čia labai tinkama istorija yra ta, kai su kolegomis atradome B.1.620, vadinta Anykščių šileliu. Ją atsekėme iki pat Centrinės Afrikos, kur nebuvo nei skiepų, nei kitos stebėsenos. O vėliau atradome Anykščiuose.
– Per COVID-19 pandemiją kalbėta, kad tai tikriausiai nėra paskutinė pandemija, kurios sulauksime. Kiek realu yra tai, kad vėl sulauksime naujos pandemijos? Ir ar neturėtų pasaulis pradėti daugiau dėmesio kreipti į virusus, galimas pandemijas?
– Iš mokslo perspektyvos, pandemijos geriausiai pažįstamos iš gripo viruso. Jis pandemiją sukėlė 1918 metais, 1957, taip pat 1968 ir 2009 metais. Kalbant apie vieną konkretų virusą galima pasakyti, kad pandemijos kartojasi. Galima pasakyti, kodėl jos kyla – iš esmės taip yra todėl, kad atsiranda gripo virusai su naujais paviršiaus baltymais, žmonių imuninis atsakas tokių virusų nėra pažinęs anksčiau ir todėl negali kovoti. Kai visi žmonės yra imlūs, įvyksta eksponentinis augimas. Kiek yra virusų, kurie egzistuoja gamtoje ir gali užkrėsti žmones, galime bandyti tikrinti, bet jų įvairovė yra kone begalinė. Todėl tampa praktiškai neįmanoma prognozuoti, kurie virusai kelia pavojų. Ką žinome, tai kad toks pavojus visada egzistavo, ir, tikriausiai, artimiausiu metu dar egzistuos. Vienas aspektas, kuris gali padėti, tai geresnės galimybės aptikti protrūkius anksti iki tol kol jie virsta pandemijomis. Pandemijos šiuo metu yra neišvengiamos. Yra keli būdai, paremti efektyvia stebėsena, jie leistų užkirsti kelią kitai pandemijai, jei būtų reaguojama laiku.
– Neseniai Pasaulio sveikatos organizacija paskelbė, kad pandemija oficialiai jau yra pasibaigusi. Šių žodžių laukėme jau nuo pat koronaviruso pradžios. Kokios jums mintys dabar kyla, kai pagaliau paskelbta, kad pandemija pasibaigė? Juk tiek daug svarstėme, kaip ji baigsis, prognozių buvo įvairių.
– Pirmiausia pradėsiu nuo pandemijos apibrėžimo, kadangi moksle nėra tiksliai apibrėžta, ką tai reiškia. Ką aš pats naudočiau, tai kai pereiname iš laikotarpio, kur dauguma populiacijos yra imli, į laikotarpį, kai dauguma yra imunizuoti. Jei žiūrėtume iš šios perspektyvos, tai labai aišku, kad skirtingose šalyse pandemija pasibaigė skirtingais laikotarpiais. Pagal šį apibrėžimą pandemija Lietuvoje baigėsi 2021 metų lapkritį. Tuo metu po skiepijimo vasaros, kažkur liepą pradėjo kilti Delta atmainos sukelta atvejų banga. Tačiau nebuvo taikomi ženkliai griežtesni ribojimai nei anksčiau. Tada, maždaug 2021 metų lapkritį, atvejų banga, kuri vis dar kilo, staiga lūžo. Lūžo būtent todėl, kad koronavirusas galiausiai išeikvojo visus imlius žmones.
– Pagrindinė jūsų pranešimo tema yra ligos, kurioms mokslas dar nepasiruošęs. Pavardinkime skaitytojams kelias šias ligas.
– Galime pradėti nuo mažiausiai mirtinos visame sąraše. Tai Zika virusas. Apie jį jau nebegirdime žiniasklaidoje, bet 2015 metais tai buvo kone pagrindinė liga, apie kurią buvo kalbama. Zika virusas pirmą kartą aptiktas 1947 metais Afrikoje, Zikos miške. Vėliau, pusę šimto metų jis keliavo per pasaulį, tropines teritorijas, tai uodų pernešama liga. Galiausiai atsidūrė Pietų Amerikoje. Ten pastebėta, kad nėščiosios, užsikrėtusios šia infekcija, turėjo daug didesnę tikimybę susilaukti vaiko su mikrocefalija. Tai liga, kai naujagimis gimsta su daug mažesniu smegenų tūriu nei turėtų. Dėl to atsiranda didžiulė našta sveikatos apsaugos sistemai, ekonomikai ir panašiai. Todėl, manau, įdomu pastebėti, kad kažkokia liga nebūtinai turi sukelti apokaliptinį scenarijų, jog būtų reikšminga.
– Apie kokias ligas dar kalbėsite?
– Galime dar paminėti filovirusus, šiai grupei priklauso Ebolos ir Marburgo virusai. Tai labai didelio mirtingumo virusai, mirtingumas siekia apie 70 proc. Apie šią problemą žinome jau ilgą laiką, bet iki Vakarų Afrikos epidemijos mažai kam rūpėjo. Ką pradedame matyti vis dažniau, tai jog Ebolos viruso epidemijos vis didėja. Vakarų Afrikos epidemija nusinešė 11 tūkstančių gyvybių, antra didžiausia epidemija įvyko praėjus vos porai metų, Demokratinėje Kongo Respublikoje. Ji nusinešė virš 2 tūkstančių gyvybių. Galbūt iš dalies tam daro įtaką mūsų įsibrovimas į gamtą, medkirtystė, neteisėta kalnakasyba ir panašiai, kai kontaktuojama su didžiule virusu įvairove. Taip mes patys „ieškome“ virusų, kuriais galima užsikrėsti. Žinoma, tai nebūtinai sukels pandemiją. Bet, jei tą procesą vis kartojame, tikrai rasime tokį virusą, kuris ne tik galės užkrėsti vieną žmogų, bet pirminis atvejis galės užkrėsti ir aplinkinius.
– Sakėte, kad ne visi virusai sukelia epidemijas, tačiau kiek realu, kad scenarijus, kai ligoninėse vėl bus vaikštoma su apsauginiais kostiumais, bus uždaromos miestų ribos ir panašiai, vėl galėtų pasikartoti?
– Geras klausimas. Manau, pats faktas, kad gali kilti panašios pandemijos, sako, kad toks scenarijus tikrai galimas. Aišku, vertėtų prisiminti, kad nemažai ligų gali būti dar pavojingesnės nei SARS-CoV-2 pandemija. Pavyzdžiui, galime pažiūrėti į tymų virusą, jo artimiausias giminaitis galvijuose buvo išnaikintas 2011 metais. Mes to žmonėse padaryti negalime. Tai absurdiškai bloga infekcija. Tymai Vakarų Afrikoje nužudė žymiai daugiau žmonių nei Ebola epidemijos metu. Tai užkrečiamiausias mokslui žinomas virusas šiuo metu. Jis sukelia labai didelį pirminį mirtingumą, kas blogiausia, sukelia ir didelį antrinį mirtingumą, kai žmonės užsikrečia pakartotinėmis infekcijomis. Kadangi turime tymų virusą, kažkur gamtoje gali būti virusas, su panašiais bruožais, todėl manau, kad apokaliptinių scenarijų dar gali būti. Bet taip pat tikiu, kad prisiminę koronaviruso pamokas, galėsime įsivertinti, jog kažko darymas gana ryžtingai turėtų didelę įtaką.
– Iš esmės vienintelis dalykas, ką gali padaryti žmonės, tai pasiskiepyti nuo tų ligų, nuo kurių jau yra skiepai, ir paskiepyti savo vaikus?
– Tikrai taip. Daugelyje žmonių galvų ta matematika yra iškreipta, ligas palieka likimui. Vaikai skiepijami dėl to, kad yra pažeidžiamiausia grupė. Nepaskiepijus liga juos tikrai pasieks, o žala gali būti pati įvairiausia. Vakcina nuo tymų apsaugo visam gyvenimui. Tuo metu tymai pražudo 1 iš 1000. Persirgusį vaiką vėliau gali pulti daugybė ligų. 1 iš 1000 persirgusių ateityje pasireiškia poūmis sklerozuojantis panencefalitas, kai smegenis tymų virusas praktiškai išlydo. Išgyvenimo šansų praktiškai 0, tai kaip mirties bausmė kurios to nežinodamas lauki iki dešimties metų po persirgimo.
– Ačiū už pokalbį.
Mokslininkas Gytis Dudas jau penktadienį pasirodys šių metų LOGIN konferencijos scenoje. Didžiausiame Baltijos šalyse inovacijų ir progreso festivalyje – 200 pranešėjų, penkios turinio salės ir temos, kurios aktualios kiekvienam. LOGIN konferencija – gegužės 11–12 dienomis. Daugiau informacijos ir bilietai ČIA.
