Svarbiausios sveikatos sistemos grandies – pirminės sveikatos priežiūros – paslaugas miestuose teikė didžiulės poliklinikos, kuriose darbavosi vos ne visų specialybių gydytojai, o kaimiškuosius regionus aptarnavo ambulatorijos, kuriose dirbdavo terapeutai, felčeriai, akušerės, dažnai ne pilno etato krūviu pediatrai. Tuo metu sveikatos apsaugos reformos būtinybei pritarė tiek Seimo valdantieji, tiek ir opozicija. Kalbant apie tolimesnę sveikatos apsaugos sistemos raidą, atrodo, tai buvo vienintelis absoliutaus politikų konsensuso atvejis.
Šeimos medicinos institucijos kūrimui Lietuvoje buvo uždegta žalia šviesa. Ekspertinė parama iš Europos, JAV, Kanados, Australijos sudarė sąlygas per santykinai trumpą laiką, darant minimalų kiekį klaidų, įdiegti Lietuvoje pirminės sveikatos priežiūros modelį, paremtą racionaliai funkcionuojančia šeimos medicina.
Per 30 metų šeimos medicina buvo įtvirtinta kaip bazinė sveikatos apsaugos sistemos grandis. Siekiant decentralizuoti sistemą ir priartinti prie gyventojų teikiamas medicinines paslaugas, buvo įkurtas platus šeimos medicinos įstaigų (šeimos medicinos klinikų, kabinetų, pirminės sveikatos priežiūros centrų, ambulatorijų) tinklas.
Deja, dabartiniu metu, atrodo, Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) inicijuojamų reformų Damoklo kardas pakibo virš daugelio privačių šeimos medicinos įstaigų. Didelį nerimą tarp šeimos gydytojų sukėlė paruoštas Vyriausybės nutarimo projektas, kuriuo įtvirtinamas būtinumas šeimos gydytojui teikti pirminės ambulatorinės sveikatos priežiūros paslaugas visą parą.
Įdomu tai, kad diskutuojant apie tai LTR radijo laidoje „Ryto garsai“, ministerijos atstovė pareiškė, kad tiek profesorius Vytautas Kasiulevičius, tiek aš nesupratome, kad kalbama ne apie 24 val., o apie 12 val. Nieko nuostabaus, juk jau A. Einšteinas įrodė, kad laikas yra reliatyvus.
O kalbant rimtai, tai – tikrai yra problema. Atrodo, aišku kiekvienam, kad joks gydytojas negali dirbti 24 val. per parą. Todėl, diegiant šeimos medicinos instituciją, buvo pasirinktas modelis, kai tiek poliklinikos, tiek ir mažos šeimos gydytojų įstaigos pasirašydavo sutartis su ligoninėmis, kad, esant reikalui, nakties metu šeimos gydytojų pacientus aptarnauja ligoninių priėmimo skyriai, kurie už paslaugas gautų atitinkamą finansavimą iš pirminei sveikatos priežiūrai skiriamų lėšų.
Kuriant šeimos medicinos instituciją Lietuvoje, teko susipažinti su šeimos medicinos modeliais įvairiose pasaulio šalyse. Kai kur teko stebėti, kad ir naktimis šeimos gydytojai, esant reikalui, teikia medicinines paslaugas. Schema labai paprasta – 30 šeimos gydytojų kooperuojasi, todėl per mėnesį vienam gydytojui tekdavo tik vienas naktinis budėjimas, per mėnesį būdavo tik 1–2 atvejai, kada reikėdavo pacientą nukreipti į ligoninę.
Ar toks modelis tinka Lietuvai, kada yra ženklus šeimos gydytojų trūkumas ir didžiuliai pacientų srautai? Ir kokią pagalbą naktį gali suteikti šeimos gydytojas, kada yra labai ribotos diagnostinės galimybės? Matyt, iškviesti greitąją pagalbą pervežimui į ligoninę.
Turbūt, reikėtų taip pat prisiminti, kad po naktinio budėjimo priklauso poilsio diena, kada šeimos gydytojas nedirbs, todėl tai ne tik nemažins eilių poliklinikoje, o jas dar padidins. Beje, kai kurios poliklinikos Lietuvoje jau bando organizuoti šeimos gydytojų naktinius budėjimus. Ar tai kažkaip pagerins sveikatos paslaugų prieinamumą abejoju, bet įstaigų vadovai tikrai gaus padėkas iš SAM.
Didelį nerimą šeimos gydytojams taip pat kelia nustatytas minimalus prisirašiusių pacientų skaičius vienoje įstaigoje. Jei per 3 metus nesurenkate 1 200 pacientų, tokia įstaiga negauna ligonių kasų finansavimo ir užsidaro. Beje, tokios taisyklės nebus taikomos kariuomenės ir laisvės atėmimo vietų asmens sveikatos priežiūros įstaigoms.
Atrodo, kad diegiant šiuos kriterijus, tuoj bus užnerta kilpa 75 nedidelėms šeimos medicinos įstaigoms. Kadangi asmeniškai aktyviai prisidėjau prie pirminės sveikatos priežiūros tinklo decentralizavimo, steigiant smulkesnes šeimos medicinos įstaigas, tikrai galiu konstatuoti, kad tai ženkliai pagerino sveikatos paslaugų prieinamumą, ypač kaimiškuose regionuose.
Tikrai nesuprantu, kodėl pensinio amžiaus šeimos gydytojas negali dirbti savo privačiame kabinete turėdamas net ir 500 žmonių apylinkę. Tokį daktarą kaip tik turėtume skatinti, o ne išguiti iš darbo rinkos. Atrodo, prasidėjęs centralizacijos vajus nušluos visas mažas šeimos medicinos įstaigas.
Sveikatos apsaugos reformai skirta 710,9 mln. eurų Europos Sąjungos ir valstybės biudžeto lėšų, todėl numatoma, kad sveikatos sistemos reorganizacija vyks 60-tyje savivaldybių ir užtruks penkerius metus.
Ar pasiteisins kuriami savivaldybėse sveikatos centrai, kurie rūpintųsi visuomenės sveikata, teiktų ambulatorinės sveikatos priežiūros paslaugas, skubią medicinos pagalbą, dienos paslaugas, vidaus ligų stacionarines paslaugas, užsiimtų ilgalaike priežiūra, parodys ateitis. Bet jau dabar didesnė dalis šeimos gydytojų abejoja, kad sveikatos centrai padės toliau vystyti šeimos medicinos instituciją, palengvins šeimos gydytojų darbą, nes kolūkio koncepcija, kaip rodo istorija, seniai save diskreditavo.
Siūlomas sveikatos reformos modelis tai pat numato ženklų šeimos gydytojo komandos išplėtimą, įjungiant kineziterapeutą, sveikos gyvensenos specialistą, atvejo vadybininką, akušerę, socialinį darbuotoją. Atrodo, kad reikėtų sveikinti numatomą šeimos gydytojo komandos išplėtimą, bet kyla klausimas, ar ilgai mums užteks europinių lėšų, norint išlaikyti tokį būrį šeimos gydytojo pagalbininkų. Ar reformos eigoje neprarasime dalies pensinio ir priešpensinio amžiaus šeimos gydytojų ir ar neatsitiks taip, kad turėsime išplėstinę šiuolaikinę šeimos gydytojo komandą tik, deja, be šeimos gydytojo.
