– Šiais metais baigėte skubiosios medicinos rezidentūros studijas ir dirbate RVUL Skubios pagalbos skyriuje. Kas paskatino rinktis tokią specializaciją?
– Dar būdamas studentu atlikau praktiką įvairiuose ligoninės skyriuose, kartu ir Skubios pagalbos skyriuje. Patiko RVUL personalas ir darbo pobūdis, daug įvairovės ir pacientų – vienodų darbo dienų čia paprasčiausiai nebūna. Viena diena prabėga lengvai, o kitą dieną tenka bėgti nuo paciento prie paciento, sunku rasti laisvą akimirką pailsėti.
Mūsų skyriui tenka didžiausias pacientų srautas Vilniaus regione. Įsivaizduokite, kad kas maždaug 5 minutes visą parą atvyksta – savarankiškai arba GMP automobiliu, – naujas pacientas. Bene kasdien sulaukiame sunkios būklės pacientų, kuriems pagalbą reikia teikti čia ir dabar, gelbėti jų gyvybes – tai ir sunki trauma, insultas, stiprus nudegimas ir apsinuodijimas, kraujavimas, sepsis, sąmonės praradimas ir kt. Neretai tokių pacientų būna daugiau nei vienas tuo pačiu metu.
Tokia darbo aplinka yra labai įdomi, suteikia galimybę nuolat tobulėti, lavinti įgūdžius ir gilinti žinias. Žinoma, netrūksta įtampos ir nenuspėjamumo, todėl šią specialybę pasirinkęs gydytojas turi būti drąsus, užsispyręs ir turėti tvirtą charakterį. Jis turi mokėti suktis iš sudėtingų situacijų, nes taip, kaip aprašyta medicinos vadovėliuose, beveik niekada nebūna – jos būna sudėtingesnės. Reikia gebėti nepasimesti greitai kintančioje aplinkoje ir labai greitai mąstyti, kaip geriausiai suteikti žmogui būtiną pagalbą.
– Skubiosios medicinos gydytojo specialybė reikalauja daug žinių – privalote išmanyti visas žmogaus organų sistemas, nes negali iš anksto žinoti, koks pacientas su kokiomis patologijomis bus atvežtas į Skubios pagalbos skyrių.
– Skubiosios medicinos gydytojas privalo išmanyti chirurgijos, traumatologijos, terapijos, kardiologijos ir kitas sritis. Reikia prisiminti, kad skubiosios medicinos gydytojas suteikia pirminę arba skubią pagalbą priėmime, stabilizuoja paciento būklę. Žinoma, priimamajame pasitaiko situacijų, kai mums reikia ypatingos, specializuotos pagalbos – tada skambiname kolegoms ir tariamės. Na, o jei paciento būklė stabili, jo sveikatai ir gyvybei pavojus negresia, specifinis gydymas ligoninėje nereikalingas, jį nukreipiame tolesniam gydymui ambulatoriškai.
– Turbūt nemažai žmonių įsivaizduoja, kad darbas Skubios pagalbos skyriuje yra toks, kokį rodo populiariuose amerikietiškuose serialuose – visi bėga, skuba, tvyro chaosas.
– Dalis į skyrių besikreipiančių pacientų dažnu atveju galėjo kreiptis pagalbos ir į savo polikliniką ar budinčią įstaigą poliklinikos nedarbo metu. Tačiau tikrai būna atvejų, kai į skyrių atvežami pacientai, kuriems pagalbą reikia teikti neatidėliotinai – kitu atveju jiems grėstų mirtis arba pasekmės sveikatai būtų labai sunkios. Tada kviečiame komandą: į reanimacinę palatą atskuba konkrečiai situacijai reikalingi gydytojai – neurologai, įvairių sričių chirurgai, ortopedai traumatologai. Aišku, gydymo procesas neįsivaizduojamas be slaugytojų, bei slaugytojų padėjėjų. Mūsų komanda didelė ir kiekvienas jos narys prisideda prie teikiamos pagalbos pacientui.
Komandinis darbas Skubios pagalbos skyriuje labai svarbus, juk vienas lauke – ne karys. Svarbus viso personalo darbas, nuo gydytojo ir slaugytojo padėjėjo iki ūkvedžio ir valytojo. Pavyzdžiui, nuo slaugytojų priklauso sklandus tyrimų paėmimas ar vaistų suleidimas. Nuo slaugytojo padėjėjų – ar pacientai palydimi ir greitai randa reikiamą kabinetą skyriuje.
– Esate ne tik skubiosios, bet ir karo medicinos gydytojas, priklausantis aktyviam kariuomenės rezervui, turite leitenanto laipsnį. Ar įžvelgiate panašumų tarp skubiosios ir karo medicinos?
– Kariai, kaip ir civiliai, yra žmonės ir gali sirgti. Tačiau didžiausias skirtumas tas, kad kariuomenėje didžioji personalo dalis yra jauni, sveiki žmonės, todėl karo medikas labiausiai yra ruošiamas gydyti kovinius sužalojimus. Tai gali būti šautinės žaizdos, sprogimo sukelti sužeidimai, pavyzdžiui, plėštinės žaizdos, nutrauktos galūnės, skeveldros, terminės traumos. Gali būti radiacijos, cheminio, biologinio ginklo sukelti sužalojimai. Taip pat durtinės ar pjautinės žaizdos, uždari ar atviri kaulų lūžiai. Didžioji dalis minėtų sužeidimų civilinėse ligoninėse nepasitaiko arba pasitaiko labai retai.
– Ką praktiškai reiškia būti aktyviame rezerve?
– Tai reiškia, kad ligoninėje dirbu kaip civilis gydytojas, bet kai kariuomenėje vyksta pratybos, esu kviečiamas jose dalyvauti. Pavyzdžiui, kasmet vyksta didelio masto pratybos „Geležinis Vilkas“. Kariai turi savo specifines užduotis, mes – savo. Susitinkame tada, kai treniruojamės teikti medicinos pagalbą. Pavyzdžiui, kariai mūšio lauke imituoja kovinius sužeidimus, mes treniruojamės kaip juos geriausiai gydyti. Būname pasiskirstę rolėmis – „rolė 1“ yra civilio pasaulio greitosios pagalbos atitikmuo, „rolė 2“ – ligoninės atitikmuo. Dažniausiai užimu „rolės 2“ poziciją.
„Rolė 1“ paima sužeistus kareivius, suteikia pirminę pagalbą ir „išrūšiuoja“ – tuos, kuriems reikia tolesnės pagalbos, atveža į karo lauko ligoninę. Aš priimu pacientą, apžiūriu traumas, nustatau diagnozę ir su komanda sprendžiame, ką daryti toliau. Paprastai karo lauko ligoninėje turime operacinę, todėl priklausomai nuo sužalojimo, chirurgas gali operuoti, jei operacinė užimta – svarstome, kaip elgtis, pavyzdžiui, galbūt pacientą galime evakuoti į civilinę ligoninę. Jei operacijos nereikia, užtenka tik sutvarkyti žaizdas, tada sprendžiame, ar galima grąžinti kareivį į karinius veiksmus. Čia, kaip ir įprastoje ligoninėje, svarbi komanda ir kiekvieno jos nario indėlis.
– Skubiosios medicinos gydytojo darbas vienoje didžiausių šalies ligoninių ir nenuolatinė tarnyba kariuomenėje – suderinama?
– Tikrai taip, pratybos vyksta pagal iš anksto paskelbtą metinį grafiką, būna įvairios trukmės, su tos pačios specializacijos gydytojais galime derinti dalyvavimą. Be to, tiek kariuomenei, tiek ligoninei toks visapusiškai pasiruošęs gydytojas – tik į naudą. Dirbdamas ligoninėje įgaunu praktinės patirties, kurią galiu pritaikyti kariuomenėje. Kariuomenėje įgytą patirtį kaip elgtis ekstremaliomis sąlygomis galiu pritaikyti Skubios pagalbos skyriuje. Taip įgaunu visapusiškos patirties, tad laimi visi. Be to, priklausydamas aktyviam kariuomenės rezervui ir dalyvaudamas pratybose turiu galimybę susipažinti su žmonėmis, kurie susirenka į pratybas iš visos Lietuvos. Visų mūsų pažiūros yra panašios, visi esame patriotai, suinteresuoti dirbti savo tėvynės labui. Tai labai svarbu ir motyvuoja.
– Pateikite pavyzdį, ką iš karo medicinos galėtumėte pritaikyti civilinėje medicinoje?
– Turbūt pats paprasčiausias pavyzdys – turniketas, kuris nuo ateinančių metų vasaros turėtų tapti privalomu automobilio vaistinėlėje. Karo lauke ir karo medicinoje šis prietaisas yra nepamainomas gelbėjant gyvybes. Tam naudoti jį galima ir įprastame gyvenime. Turniketu naudotis nėra sudėtinga, bet naudotis reikia mokėti, nes jį blogai uždėjus sužeistam žmogui galima padaryti daugiau žalos nei naudos.
Manau, kad kiekvienas turėtų baigti pirmosios pagalbos kursus ir bent teoriškai turėtų mokėti naudotis turniketu ir suteikti pirmąją pagalbą. Visi vairuojantys žmonės taip pat bent jau teoriškai turėtų mokėti teikti pagalbą, bet klausimas, kiek iš tikrųjų moka ją suteikti. Galbūt žmonėms gali atrodyti sudėtinga, bet iš tiesų – taip nėra ir tikrai gali išgelbėti gyvybę.
Žinoma, kiekvienas žmogus į ekstremalią situaciją reaguoja skirtingai ir dalis tikrai bijos kažką daryti, bet visada geriau bandyti daryti nei nieko nedaryti. Todėl baigti pirmosios pagalbos kursus yra prasminga – net jei žinios pravers vos kartą gyvenime, bet išgelbės gyvybę, bus verta įdėto laiko ir pastangų.
