Kaip pasakojo Inga, 74 metų tėtis buvo gana sveikas žmogus, nors jau buvo pensininkas, užsirašė dirbti į taksi įmonę. Deja, joje dirbti nebesuspėjo.

Viskas prasidėjo, pasak pašnekovės, nuo paprasto dusulio. Tačiau vyras jau sirgo astma ir bronchitu, tad galvojo, kad dusulys atsirado dėl šių ligų. Visgi jau kitą dieną jam pakilo 40 laipsnių temperatūra.

„Lazdynų ligoninėje nuvažiavus jam nustatė plaučių uždegimą ir pasakė, kad Vilniuje nėra nė vienos vietos paguldyti į ligoninę. Jie pasiūlė važiuoti į Trakus, bet aš nesutikau. Kažkokiu būdu pavyko jį paguldyti į ligoninę Antakalnyje. Ten jis buvo pradėtas gydyti nuo plaučių uždegimo“, – pasakoti pradėjo Inga.

Paguldžius į ligoninę, liga blogąja linkme vystėsi staigiai – sutriko inkstų veikla, atsirado širdies nepakankamumas, sutriko širdies ritmas.

„Pasitaikė labai gera gydytoja, skyriaus vedėja. Išgirdo kiekvieną simptomą, kurį pasakojau, todėl atliko daug tyrimų. Vienas iš jų ir buvo dėl legioneliozės. Po kelių dienų, kai tyrimų atsakymai jau buvo aiškūs, sužinojome, kad jam tikrai legioneliozė. Atvežė vaistų iš Kauno, gydė intensyvios terapijos skyriuje. Reanimacijoje C reaktyvinis baltymas pradėjo kristi, galvojome, kad pagerės, tačiau staigiai pablogėjo ir jis mirė“, – pasakojo Inga.

Vyras mirė rugsėjo 28 dieną, o mirties liudijime kaip pagrindinė mirties priežastis buvo nurodyta legioneliozė.

Pasak pašnekovės, tėčiui dar gulint ligoninėje, moteris susirūpino dėl vandens kokybės daugiabutyje name. Ligoninė, kaip sakė Inga, apie įvykį pranešė Nacionaliniam visuomenės sveikatos centrui.

„Tame name yra ir senyvo amžiaus žmonių, ir vaikų, kuriems ši liga pavojingiausia. Iš NVCS man skambino 3 ar 4 kartus, bandė derinti, sakė, kad reikia susitikti, reikia atstovų. Paskutinį kartą išsiaiškinome, kad jie apskritai ne tuo adresu net nori tikrinti vandenį. Tada sakė perskambins, ir niekas neperskambino. Tėtis numirė ir dabar visiškai tyla. Problema iš tiesų siaubinga. Jei ten vamzdynas nesutvarkytas ir legionelės plinta, nežinau, kiek čia gali mirti žmonių“, – sakė Inga.

Jos teigimu, tėtis tikrai užsikrėtė bute, nes niekur kitur nebuvo išvykęs.

„Manau, kad galėjo užsikrėsti besivalant dantis, nes kartais valaisi su drungnu vandeniu. Buvo galima įkvėpti ir per garus duše. Tikrai niekur nebuvo išvykęs, aš jam net siųsdavau prekes per kurjerį“, – pasakojo Inga.

Kartas nuo karto moteris atvykdavo į tėčio butą padėti susitvarkyti, pagaminti šilto maisto. Todėl nuogąstauja, kad ir ji galbūt galėjo užsikrėsti. Tačiau tyrimų, pasak jos, atlikti niekas neskuba.

„Man atsakė, kad tyrimas yra brangus, bet pažiūrės, ką gali padaryti. Bet kažkas atsakingas už tai, kad nepakėlė temperatūros karštuose vamzdžiuose, o aš dėl to praradau savo artimą žmogų. Apie kokį mokėjimą už tyrimą dar gali būti kalba? Ir ne mane vieną patikrinti reikia, ten juk 12 aukštų namas. Aš tą kartoju, bet atsimušu į sieną. Esu labai dėkinga ligoninei, nes priežiūra tikrai buvo puiki. Bet kad XXI amžiuje žmogus mirtų nuo vandens... Tikrai labai skaudu“, – sakė Inga.

NVSC nesako, ar atlikti vandens tyrimai

Nacionalinis visuomenės sveikatos centras (NVSC) dėl duomenų apsaugos negalėjo atsakyti, ar tyrimai dėl legioneliozės šiame name jau buvo atlikti.

Legionelės

„Apie konkretų atvejį dėl duomenų apsaugos komentuoti negalime. Kalbant bendrai, svarbu akcentuoti, jog nuo legioneliozės – ūminės infekcinės kvėpavimo takų ligos, kurią sukelia bakterijos – saugo tinkama profilaktika. Siekiant užkirsti kelią legionelėms daugintis, visose vandens tiekimo sistemose turi būti užtikrinta nuolatinė jos priežiūra ir palaikoma tinkama temperatūra.

Karšto vandens sistemų prižiūrėtojai privalo gyventojams tiekti tinkamos kokybės karštą vandenį bei įgyvendinti profilaktines priemones, kad būtų išvengta karšto vandens sistemos taršos Legionella bakterijomis. Tad ir gyventojai turėtų būti budrūs ir pastebėję, kad karšto vandens temperatūra nesiekia 50 laipsnių, iš karto kreiptis į vandens tiekėją.

Nustačius užsikrėtimo legionelioze atvejį, visuomet organizuojamas vandens ištyrimas. Vandenyje nustačius legionella bakterijų, NVSC teikia nurodymus vandenį administruojančiai įmonei –atlikti terminę dezinfekciją ir pakartotinį vandens tyrimą, 10 dienų po terminio šoko“, – atsakyme rašė NVSC atstovė Justina Petravičienė.

Susisiekėme ir su įmone, kuri administruoja namą, kuriame gyveno Ingos tėtis. Įmonė patikino, kad termošoką atlikinėja reguliariai, tačiau jokių pranešimų apie legioneliozę nėra gavę. Be to, pabrėžė, kad ir patys gyventojai savo butuose turi pasirūpinti termošoku.

„Tikrai atlikinėjame. Šiemet, jei neklystu, jau du kartus darėme. Minimame name irgi buvo daryta, sistemoje viskas yra registruota. Vandens tyrimų neatlikome, nes nė viename name nebuvo jokių pranešimų apie susirgimus.

Pagal bendrą tvarką informuojame gyventojus, iškabiname skelbimus, kad nuo tokios iki tokios valandos bus padidinta karšto vandens temperatūra. Tuo metu reikia paleisti karštą vandenį per vandens čiaupus. Net jei gyventojas vandens nenuleidžia, termošokas įvyksta namo vamzdynuose nuo pat rūsio, bakterijos yra nužudomos. Gyventojui lieka keli metrai jo vamzdyno, už kiekvieną šios procedūros tikrai neatliksime, gyventojai patys turi suprasti, kodėl to reikia. Bet bendro naudojimo vamzdynuose tą padarome periodiškai. Šio proceso sėkmė priklauso ir nuo gyventojų, bet dabar viskas brangu, karštas vanduo brangus, todėl manau, kad tikrai ne visi tą padaro“, – sakė „Rasų valdos“ direktorius Sigitas Banionis.

Plauti rankas, vanduo, vandens čiaupas

Kaip galėjo taip nutikti, kad Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje nebuvo vietų paguldyti žmogų su plaučių uždegimu, pasiteiravome pačios ligoninės. Pasak jų, sunkių pacientų pastaraisiais metais vis daugėja.

„Respublikinė Vilniaus universitetinė ligoninė yra chirurginio profilio skubios pagalbos ligoninė, kuri specializuojasi ūmių būklių ir sunkių traumų srityse. Nors į Skubios pagalbos skyrių atvykstantis pacientų srautas yra didžiausias šalyje (per parą kreipiasi 250–300 žmonių), mūsų pajėgumai gydant ligas, nereikalaujančias chirurginės intervencijos, nėra tokie dideli. RVUL Terapijos skyriuje yra 30 lovų, kurios beveik visada būna užpildytos. Ne išimtis ir dabartinis laikotarpis – nuo rudens pradžios buvo vos kelios dienos, kuomet Terapijos skyriuje turėjome vieną kitą laisvą lovą.

Terapinio profilio pacientų srautas pastaraisiais metais tik auga – jei praėjusį rudenį į RVUL Skubios pagalbos skyrių atvykstančių terapinių pacientų paros vidurkis siekė 40–42, tai nuo šių metų vidurio šis rodiklis perkopė 50 ir nemažėja iki šiol. Visuomenės sveikatos būklė prastėja ir žmonės kreipiasi dėl pačių įvairiausių negalavimų: pneumonijos, anemijos, šlapimo takų infekcijų, širdies nepakankamumo, inkstų funkcijos sutrikimo, dusulio ir pan. Beveik kiekvieną mėnesį pasitaiko dienų, kai terapinio profilio pacientų skaičius per parą smarkiai viršija vidutinį rodiklį – į ligoninės priėmimą atvyksta 64–67 pacientai, o šių metų „rekordas“ buvo birželio 25 d., kuomet priėmime pagalbos laukė net 82 šio profilio pacientai.

Jei paciento būklė reikalauja hospitalizacijos, o laisvų lovų reikiamame ligoninės skyriuje nėra – ieškoma vietų kitose gydymo įstaigose, su jomis suderinant tokio paciento pervežimą. Vežama į tą ligoninę, kuri einamuoju momentu turi laisvų vietų ir gali priimti ligonį. Vilniuje tai dažniausiai būna Vilniaus miesto klinikinė ligoninė, M. Marcinkevičiaus ligoninė, Vidaus reikalų ministerijos ligoninė. Tačiau jei sostinės ligoninėse terapinius pacientus gydantys padaliniai yra užpildyti, pacientus tenka guldyti ir ne į Vilniaus mieste esančią įstaigą, o į kažkurią iš aplinkinių rajonų ligoninių – Trakų, Širvintų, Elektrėnų, Molėtų, Šalčininkų, Utenos, Varėnos.

Suprantama, kad toks sprendimas nėra patrauklus, ypač paciento artimiesiems, kurie ne visada turi galimybių lankyti kitame mieste gydomą savo artimąjį, tačiau sveikatos sistemos resursai, deja, yra riboti ir jais tenka dalintis visiems visuomenės nariams. O kai tenka rinktis tarp patogumo ir paciento sveikatos, visada prioritetas išlieka sveikata“, – RVUL rašė savo atsakyme.

Užsikrečiama įkvėpus garų arba nuo sergančio žmogaus

Kaip rašoma Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro (ULAC) puslapyje, legioneliozė – tai ūminė infekcinė liga, pasireiškianti ūminės pneumonijos ar ūminės respiracinės ligos klinikiniais sindromais. Šiai ligai būdingos dvi klinikiškai ir epidemiologiškai susijusios ligos formos: pirmoji – Legionierių liga, kuriai būdingas karščiavimas, mialgija, kosulys, pneumonija ir antroji – Pontiako karštligė, pasižyminti lengvesne ligos eiga be pneumonijos.

Ligos sukėlėjas – judrios gramneigiamos polimorfiškos aerobinės, negaminančios sporų ir kapsulių, Legionellaceae šeimos lazdelės. Legionelių genčiai priklauso 48 legionelių rūšys, 39 legionelių serogrupės yra virulentiškos žmogui. Europoje legioneliozę dažniausiai sukelia L. pneumophila.

Legioneliozė

Legionella genties bakterijos atrastos 8-ojo dešimtmečio viduryje Jungtinėse Amerikos Valstijose. 1976 m. rugpjūčio mėnesį Filadelfijoje tarp Amerikos legiono suvažiavimo dalyvių, gyvenusių viename viešbutyje, pasireiškė epideminis ūminės pneumonijos protrūkis, kurio metu susirgo 221 žmogus, 34 iš jų mirė. 1977 m. Jungtinių Amerikos Valstijų Ligų kontrolės centro mikrobiologai iš protrūkio metu mirusio ligonio plaučių išskyrė gramneigiamų bakterijų ir serologiniais metodais įrodė, kad jos yra šios ligos sukėlėjai. Vėliau šis mikroorganizmas buvo pavadintas Legionella pneumophila (plaučių legionele). Retrospektyviai ištyrus neaiškios kilmės plaučių uždegimais įvairiose šalyse susirgusių ligonių kraujo serumus paaiškėjo, kad legionelės ir anksčiau buvo sukėlusios ligų protrūkius Amerikoje ir Europoje. Vėliau L. pneuomophila buvo išskirtos iš aplinkos mėginių, tiriant legioneliozės protrūkius įvairiose pasaulio šalyse. Pirmasis pneumoninės legioneliozės atvejis Lietuvoje nustatytas 1985 m.

Plitimo būdai

Žmogus legionelioze užsikrečia aerogeniniu būdu, įkvepiant aerozolio su legionelėmis. Geriant ar maisto ruošimui vartojant užkrėstą vandenį, šia liga neužsikrečiama. Taip pat negalima užsikrėsti ir nuo sergančio žmogaus.

Legionelės aplinkoje plačiai paplitusios: vandens telkiniuose, dumble, dirvoje, gamybinės ir visuomeninės paskirties objektų karšto ir šalto vandens apytakos sistemose. Vandens sistemose nusėdęs dumblas, rūdys pagerina sąlygas legionelėms daugintis. Palankiausia vandens temperatūra legionelėms daugintis – 20–45ºC, žemesnėje nei 20ºC ir aukštesnėje nei 60ºC legionelės nesidaugina. Legioneliozė labiau paplitusi išsivysčiusiose šalyse, kurių ūkyje daug terminio vandens generavimo, aušinimo, recirkuliavimo, oro kondicionavimo ir kitų technologijų. Dažniausiai legionelių randama oro kondicionieriuose, aušintuvuose, kompresorinėse, dušinėse, baseinuose, įvairioje medicininėje aparatūroje (ypač taikomoje respiracinėje terapijoje).

Pramoninės gamyklos, mėsos kombinatai gali būti legionelių kaupimosi ir plitimo šaltiniai. Tokio pobūdžio gamybiniuose objektuose dėl gausaus vandens ir vandeninio aerozolio naudojimo susidaro palankios sąlygos legionelėms daugintis ir plisti.

Vyresni žmonės yra jautresni šiai infekcijai nei jauni. Rūkymas, lėtinės plaučių ligos ir imunodeficito būklė yra reikšmingi rizikos susirgti legionelioze veiksniai.

Simptomai

Pontiako karštligė. Inkubacinis periodas trunka nuo kelių valandų iki dviejų dienų. Liga pasireiškia 2–6 dienas trunkančiu karščiavimu, galvos ir raumenų skausmu, sausu kosuliu.

Legionelinė pneumonija. Inkubacinis periodas 2–10 dienų. Liga paprastai prasideda aukštu karščiavimu, nuovargiu, galvos ir raumenų skausmu. Sausas kosulys ir pleurinio pobūdžio skausmas krūtinėje progresuoja iki sunkios pneumonijos. Apie 30 proc. ligonių viduriuoja ar vemia ir apie 50 proc. patiria sąmonės sutrikimų, hiponatremiją. Krūtinės ląstos rentgenogramoje dažnai matyti abipusiai alveoliniai infiltratai, segmentinė ar skiltinė infiltracija. Trečdaliui ligonių pleuros ertmėse būna nedaug skysčio. Plaučių infiltratų rezorbcija lėta (1–4 mėn.). 25 proc. atvejų išryškėja plaučių fibrozė. Plaučiuose karkalų dažniausiai nepasitaiko.

Profilaktika

Legioneliozės profilaktika – tai sukėlėjo rezervuaro paieška ir jo nukenksminimas terminiais ar cheminiais metodais, oro kondicionavimo, vėsinimo, drėkinimo ir kt. sistemų tinkama priežiūra, gydytojų legioneliozės diagnostikos žinių tobulinimas, taip pat visuomenės švietimas ir mokymas.

Gyventojams patariama neleisti vandeniui užsistovėti, kad nesusikauptų nuosėdos reguliariai valyti dušus, dušų galvutes ir vandens čiaupus.

Pagrindinės legioneliozės rizikos mažinimo priemonės susijusios su teisinga vandens sistemų eksploatacija: karšto vandens temperatūra turi būti palaikoma 50–60ºC; šalto vandens temperatūra neturi siekti 25ºC; neleisti vandeniui užsistovėti sistemose; ne rečiau kaip 2 kartus per metus valyti ir dezinfekuoti aušinimo bokštus ir vamzdžius oro kondicionavimo sistemose; valyti ir dezinfekuoti vandens šildytuvus, vandens filtrus; po vandens šildytuvų remonto ir prieš šildymo sezoną dezinfekuoti karšto vandens sistemas.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (7)