Rūta Radzevičienė Jurgutė, šeimos gydytoja, Lietuvos šeimos gydytojų profesinės sąjungos narė
Pirminės sveikatos priežiūros bendruomenė viso politinio proceso metu aktyviai išsakė argumentuotą kritiką šiam įstatymų paketui ir pateikė daugybę alternatyvių siūlymų.
Visos akademinės ir profesinės šeimos medicinos organizacijos, šiuo tikslu susivienijusios į Lietuvos šeimos medicinos aljansą, tikėjosi, kad demokratinėje valstybėje įstatymų leidėjai įsiklausys į argumentuotą akademinių organizacijų ir ekspertų poziciją, pateiktus mokslinius įrodymus, tarptautinių organizacijų nuomonę.
Šeimos gydytojų bendruomenė išsakė daug svarių argumentų, kokią grėsmę keičiami įstatymai kelia šeimos medicinai ir visai pirminės sveikatos priežiūros plėtotei, pacientų teisėms bei sveikatos sistemos efektyvumui apskritai, tačiau į juos atsižvelgta nebuvo – juos paprasčiausiai ignoravo.
Simboliška, kad prieš 30 metų Vilniaus universitetas ir tuometinė Kauno medicinos akademija (dabar – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, LSMU) pirmą kartą pakvietė medicinos studijų absolventus į trejų metų šeimos medicinos rezidentūros studijas.
Tuometiniai jaunos nepriklausomos Lietuvos valstybės sprendimai buvo toliaregiški ir išmintingi – atskirti ligonines nuo poliklinikų ir sudaryti sąlygas stiprinti pirminę priežiūrą, kurios centrinė ašis yra šeimos medicina. Jauni entuziastingi medikai, tuomet patikėję, kad šeimos medicina Lietuvoje eina Vakarų šalių praktikos keliu, šiandien švenčia itin liūdną jubiliejų. Praėjus trisdešimčiai metų istorijos ratas apsisuko ir svarstomų teisės aktų dėka šeimos medicinos institucijos vėl bus jungiamos su ligoninėmis.
Keista? Ne. Tokia praktika egzistuoja. Egzistuoja Rusijoje. Dabar bus ir Lietuvoje.
Rusija Lietuvos teritorijos neokupavo. Mes patys naikiname vieną svarbiausių nepriklausomybės iškovojimų – savarankišką pirminę sveikatos priežiūrą. Nesvarbu, kokiais argumentais yra ir bus dangstoma ši istorinė gėda, faktas lieka faktu – struktūriškai sujungtos ligoninės su pirminės sveikatos priežiūros įstaigomis egzistuoja tik Rusijoje ir kai kuriose posovietinės erdvės šalyse. Taškas.
Greičiausiai čia nėra jokios tragedijos, ir Rusijoje gyvena žmonės. Anot šiais laikais itin populiaraus ideologo – šauniojo kareivio Šveiko, „vis tiek kažkaip bus“. Tačiau Lietuvos pirminės sveikatos priežiūros bendruomenei nepaprastai skaudu ir apmaudu, kad, užuot ėjus į priekį Vakarų kryptimi, mūsų šalis pasirinko šią „vis tiek kažkaip bus“ alternatyvą, o ilgametis įdirbis ir pasiekimai tiesiog nubraukiami.
Ne tiek skaudu dėl tų trisdešimties šeimos medicinos gydytojų laidų, kurie po studijų baigimo pasklido dirbti po visą Lietuvą, kiek apmaudu dėl tų, kurie dar tik studijuoja šiuo metu, tačiau nebemato savo profesinės ateities Lietuvoje. Nejaugi kas nors gali manyti, kad nepriklausomoje Lietuvoje gimę jaunieji medikai pašvęs savo gyvenimus sovietinio sveikatos sistemos modelio puoselėjimui Lietuvoje?
Ne tik mūsų šalyje egzistuoja tradicija sukūrus ką nors svarbaus – pastačius ligoninę, universitetą, muziejų – iškalti akmenyje asmenų, reikšmingai prisidėjusių prie šio kūrinio atsiradimo, pavardes. Griovėjai, priešingai, dažniau yra linkę tyliai pasislėpti istorijos puslapiuose. Išsisukti ypač lengva, jei agresija nukreipta prieš mažesnį ir silpnesnį.
Šeimos medicina – tai sveikatos sistemos pagrindas. Kelis šimtus didesnių ir mažesnių šeimos medicinos klinikų Lietuvoje galima palyginti su bitėmis darbininkėmis, neturinčiomis daug galių politinių žaidimų lauke. Tačiau tai nereiškia, kad šeimos medicinos bendruomenė neturi atminties.
Todėl matydami, kaip Lietuvos nepriklausomybei skaičiuojant trisdešimt trečiuosius metus vėl siekiama grąžinti „sovietinę saulę“ šalies pirminei sveikatos priežiūrai, simboliniame akmenyje mes norėtume iškalti pavardes tų asmenų, kurių dėka pirminės sveikatos priežiūros pažanga Lietuvoje bus ilgam laikui sustabdyta. To nepamirš ne tik gydytojai, bet ir pacientai, kurių praradimai, deja, bus patys didžiausi.
