Apie tai laidoje „Delfi tema“ pasakojo Lietuvos medikų sąjūdžio valdybos pirmininkė Auristida Gerliakienė ir Jaunųjų gydytojų asociacijos prezidentė Kristina Norvainytė.
Trūksta net vienkartinių pirštinių
Pasak A. Gerliakienės, apklausus medikus, buvo pačių įvairių atsakymų dėl tam tikrų priemonių trūkumo.
„Sisteminio, didžiulio trūkumo nėra, bet yra gydymo įstaigų, kur trūksta vienkartinių priemonių, kokybiškų kaukių, sterilių pirštinių, zondų, vienkartinių kokybiškų vamzdelių po operacijų, siūlų, pjovimo priemonių. Žinau, kad yra chirurgai, kurie patys iš savų pinigų susipirkę chirurginius rinkinius – nusipirkę kokybiškus instrumentus. O tai, kas perkama iš viešųjų pirkimų, dažnai būna prastos kokybės ir neatitinkantys poreikių.
Iki tokio absurdo, kad užsakomos neduriančios adatos ir panašiai. Kalbant apie šeimos gydytojų aprūpinimą, lyginant su Švedijos gydytojais, labai smarkiai atsiliekame“, – sakė A. Gerliakienė.
Priemones pirkti tenka ir rezidentams
Dėl priemonių trūkumo skundžiasi ir gydytojai rezidentai, viešoje erdvėje buvo pasirodžiusių įrašų, kad kai kuriuos dalykus, skirtus pacientų gydymui, jiems tenka pirkti iš savos kišenės. Pasak K. Norvainytės, vieningų duomenų apie tai nėra, tačiau kai kurie rezidentai tikrai su tuo susiduria.
„Yra labai skirtingos patirtys. Vienur gauna 3 chalatus, o kiti lipnių lapelių neturi ar darbo pažymėjimo, kuris privalomas. Gydytojams rezidentams ir studentams tas priemones įsigyti sunku, nes atlyginimai daug mažesni“, – kalbėjo K. Norvainytė.
Pašnekovė pabrėžė, kad dar viena problema yra tai, jog rezidentus priimančios įstaigos nėra niekaip tikrinamos, tad jų pasiruošimas priimti šiuos darbuotojus ne visada yra tinkamas. Kai kurie, atvykę į rezidentūrą, negauna net darbo vietos ar kompiuterio.
„Taip, į poreikius dažnai atsižvelgiama, bet tada prasideda ilgi viešųjų pirkimų procesai, o kai kurie spėja ir rezidentūrą pabaigti, kol priemonės atsiranda. […] Vieni perka stetoskopus už 50 eurų, kiti už kelis šimtus, apranga nuo 20 iki 80 eurų. Bet, jei studentas ar rezidentas nedirba papildomai, tai turi pirkti jo šeima. Perkame ir knygas, nes bibliotekose jų nėra tiek, kiek reikia“, – sakė K. Norvainytė.
Pasak pašnekovės, priemonių dažnai trūksta dėl to, kad nėra pakankamo finansavimo, o įkainiai iš Ligonių kasų už suteikiamas paslaugas yra per maži.
Kartais nauja įranga padedama rūsiuose
Tačiau ar ši problema dažniau pastebima didžiuosiuose miestuose, ar mažesniuose miesteliuose?
„Kai kalbinau mūsų valdybos narius, susidariau įspūdį, kad universitetinėse ligoninėse tai nėra problema. Kolegos buvo labai nustebę, kai pradėjome vardinti konkrečius trūkumus, net susijusius su saugiu gydymu. Tačiau trūkumas tikrai yra, su tuo susiduriu ir aš pati. Medikai yra linkę prisitaikyti prie bet kokių sąlygų ir trūkumą kompensuoti“, – sakė A. Gerliakienė.
Visgi, tai pavyksta padaryti ne visada. Pasak pašnekovės, slaugytojoms itin trūksta įrangos, kuri padėtų prižiūrėti pacientus. Dažnai pradėjusios dirbti slaugytojos gauna stuburo išvaržą, nes nuolat tenka vartyti, kelti pacientus.
„Kai kurių priemonių yra nepakankamai, arba jos tiesiog nupirktos netinkamos. Pavyzdžiui, vežimėliai, skirti pakelti pacientą, kai kur tiesiog nepravažiuoja pro palatos duris. Įranga tikrai perkama, dažnai iš Europos Sąjungos projektinių pinigų, tačiau ta įranga dažniausiai nenaudojama arba naudojama netinkamai, arba nėra, kas ją galėtų naudoti. Ne vienas atvejis buvo, kai ji patalpinama rūsyje, nes nėra, kam su ja dirbti. Tas pirkimas be analizės yra pinigų švaistymas, susijęs su neskaidriais viešaisiais pirkimais“, – sakė Medikų sąjūdžio atstovė.
Pasak jos, neretai sunku būna sulaukti tos įrangos, kurios tikrai reikia, o atsitiktiniai prietaisai perkami dažnai.
Į laidą buvo kviesti ir Sveikatos apsaugos ministeriją, tačiau jie dalyvauti atsisakė. Jų atsakymas buvo toks: „Pasirūpinti reikalingomis darbo priemonėmis turi pačios ligoninės, ministerija šių priemonių neperka ir atskirai lėšų kanceliarijos ar kitoms prekėms neskiria. Ligoninės iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo gauna lėšas už suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas. Šios lėšos yra skirtos visoms gydymo įstaigų patiriamoms išlaidoms kompensuoti, taip pat ir darbo priemonėms, darbuotojų atlyginimams, patalpų priežiūrai ir kt. Klausimas, kodėl konkreti gydymo įstaiga negali įsigyti reikalingų darbo priemonių, turėtų būti adresuojamas ne Sveikatos apsaugos ministerijai, o pačios įstaigos atstovams.“
Šis atsakymas, pasak A. Gerliakienės, yra tipinis. Tačiau didžiausia problema yra kainodara – ligoninės iš biudžeto gauna tiek lėšų, kiek atlieka paslaugų. Paslaugoms nustatyti tam tikri įkainiai, pagal juos Ligonių kasos išmoka pinigus gydymo įstaigoms.
Visgi, šių išmokamų lėšų neužtenka patenkinti visus poreikius – sumokėti algas, pirkti įrangą, mokėti už patalpas ir panašiai.
„Lietuvos medikų sąjūdis teikė pasiūlymus reformai, vienas iš jų buvo sureguliuoti kainodarą. Todėl, kad patvirtinta Ligonių kasų metodikta neatitinka dabartinių reikalavimų. Jei bus sureguliuota kainodara, trūkumo turėtų nebebūti“, – kalbėjo pašnekovė.
Dėl tam tikrų priemonių trūkumo tiesiogiai nukentėti gali ir pacientai. A. Gerliakienė pasakoja, kaip jai asmeniškai teko susidurti su situacija, kai pritrūko elementarių siūlų.
„Reikėjo pacientui susiūti burnos gleivinę. Atnešė tokio dydžio adatą, kad ten galima sužeisto arklio odą siūti, o ne žmogaus burną. Tokiu atveju gydytojas paprastai eina pas vyr. seserį ir sako, kad siūlų reikia vedėjai. Tai klasika“, – apie tai, kaip meluoti tenka gydytojams, prisiminė pašnekovė.
Jos teigimu, ligoninių administracija apie tokius dalykus turėtų kalbėti garsiau, o ne bandyti prisitaikyti.
„Yra sudaromos tam tikros kvotos tyrimams, sudaroma tik Ligonių kasai žinomu būdu. Labai sunku numatyti, žinoti, kiek iš tiesų reikėtų tų tyrimų ateinančiais metais. Baisu per daug ar per mažai prirašyti, nes stringa apmokėjimas arba jo išvis galima nesitikėti. Turi būti apmokama už faktinį atliktą tyrimą, o ne taip, kaip dabar. Kainodara yra priežastis, kodėl turime tokį neatitikimą ir nekokybę“, – sakė A. Gerliakienė.
