Tiesa, keliaujančių į kai kurias kitas valstybes vis dar reikalaujama turėti ES skaitmeninį COVID pažymėjimą, o dalies oro linijų lėktuvuose vis dar gali paprašyti dėvėti medicinines kaukes ar respiratorius.
Bet ar gali būti, kad pandemija jau praeityje? O gal Europos Sąjungoje ruošiamasi tolesnei kovai su naujomis COVID-19 ligos bangomis ir naujomis infekcijomis, tokiomis, kaip pradėjusiais plisti beždžionių raupais.
Apie tai Strasbūre kalbėjomės su buvusiu sveikatos apsaugos ministru, Europos Parlamento socialistų ir demokratų pažangiojo aljanso frakcijos nariu gydytoju Juozu Oleku.
Apsispręsta dėl trijų dalykų
Anot J. Oleko, nors koronaviruso pandemija šiuo metu yra atsitraukusi, o paskiepytų žmonių skaičius Europoje yra gana nemažas, vis tik su tam tikru nerimu laukiama rudens ir naujo šaltojo sezono, kada paprastai virusai suklesti.
„Dar nežinia, kaip bus, nes mes matome, kad, pvz., Kinijoje, Honkonge yra daug naujų sudėtingų atvejų.
Virusas gyvena tarp mūsų. Neaišku, kaip jis toliau mutuos, kiek jis gali mus paveikti. Todėl labai didelio atsipalaidavimo nėra. Man atrodo, kad profesionalai į tai, kaip viskas vystytis toliau, žiūri netgi su tam tikru padidintu dėmesiu“, – portalui „Delfi“ sakė J. Olekas.
Anot jo, per pandemiją Europos Sąjungos institucijose buvo apsispręsta dėl trijų dalykų.
Visų pirma buvo nuspręsta pratęsti ES skaitmeninio COVID pažymėjimo galiojimą.
„Manau, kad, viena vertus, tai yra gerai, kadangi taip visoje Europoje suvienodinamos sąlygos. Jeigu daugėtų užsikrėtimų, būtų labai aiškus dalykas, kad pasas pratęsiamas, praėjus 9 mėnesiams po paskutinio paskiepijimo ir visos ES šalys vienodai sutiktų pasiskiepijusius žmones, jų nediskriminuotų, visi turėtų vienodas teises“, – teigė europarlamentaras.
Kitas dalykas, kurį atnešė pandemija buvo vadinamosios prevencinės institucijos, direktorato prie Europos Komisijos – Pasirengimo ekstremaliosioms sveiktos situacijoms ir reagavimo į jas administracijos (angl. Health Emergency Preparedness and Response Authority – HERA) įkūrimas.
„HERA tikslas – stebėti, perspėti ir pasirūpinti pilnu atsaku visai Europai, kad, pvz., būtų kažkokie rezervai skiepų, pirštinių, kaukių ir nebūtų taip, jog staiga viskas, ko labiausiai reikia, dingsta.
Europos Parlamente įsteigtas specialusis komitetas, skirtas įvertinti visas pandemijos pamokas. Man tenka garbė ir atsakomybė dirbti tame komitete. Turėjome pirmus organizacinius posėdžius. Sutarėme, kad išklausysime ekspertų, įvairių atstovų nuomones, kas ir kaip tą situaciją matė, įvertinant žmonių sveikatą, ligos plitimo užkirtimą ekonomine-socialine prasme – tai, kaip žmonės izoliuojami, kaip gali judėti, bendrauti, veikti ir dirbti.
Dabar, turėdami tam tikrą atokvėpį nuo ligos, iš tiesų bandome išanalizuoti viską ir pasiruošti, kad, jeigu ateityje panašios pandemijos kiltų, Europos Sąjunga būtų žymiai efektyviau joms pasiruošusi“, – paaiškino J. Olekas.
Europarlamentaras atkreipė dėmesį ir į trečią, jo nuomone, patį svarbiausią dalyką – Europos Sąjungoje metus laiko vyko konferencija dėl Europos ateities, kurioje dalyvavo nacionalinių parlamentų, Europos Parlamento ir visuomeninių organizacijų atstovai. Joje išsakyti pasiūlymai, kaip žiūrėti į ateitį.
„Tų pasiūlymų fone rutuliojasi aiškus siūlymas dėl stipresnės Europos sveikatos sąjungos. Pasiūlymai eina gana toli – iki siūlymo keisti sutartis, kad ES turėtų daugiau [bendrų nutarimų]. Nes iki šiol ES turi jų nedaug, susijusių su prevencija ir sveiku maistu, o visa kita palikta spręsti šalims narėms.
Tam siūloma sudaryti apsitarimo instituciją. Tik gaila, kad Lietuvos valdžia, atrodo, nepritaria tam. Reikėtų ir Lietuvoje žymiai aktyviau apie tai diskutuoti, nes kai kurių pakeitimų, mes matome, kad reikia. Turbūt nereikėtų jų bijoti. Mes labai daug reikalaujame iš Europos Sąjungos, bet nesuteikiame jai teisių“, – pastebėjo J. Olekas.
Tarsi žvirblio šaudymas iš patrankų
Paklaustas, ar ateityje dėl COVID-19 ligos tikėtini nauji suvaržymai, J. Olekas atsakė: „Suvaržymai kartais atsiranda iš išgąsčio ir nežinojimo, ką daryti. Bet dabar mes turime žymiai daugiau instrumentų, kurie gali padėti. Pirmasis yra skiepai.
O suvaržymai turi būti tokie, kokie yra reikalingi. Nereikia į žvirblį šaudyti iš patrankų. Pvz., prisiminkime, kaip buvo Lietuvoje: Vilniaus mieste, kuriame yra 600 tūkst. gyventojų, žmonės per karantiną galėjo vaikščioti ir judėti, kur nori, o visoje Užnemunėje, Sūduvos krašte, kur nėra net 200 tūkst. žmonių, nebuvo galima iš vienos savivaldybės pereiti į kitą, nors ten žmonės kitose savivaldybėse ir dirba, ir pas daktarus, ir į kiną važiuoja. Jie bent dalį kasdieninių dalykų daro kitoje savivaldybėje, o staiga juos stabdo policininkai ir baudžia.
Šitokie suvaržymai buvo perdėti ir netinkami, tie karantinai, kai žmonės negalėjo eiti į darbus, tas tarpsavivaldybinis suskirstymas visiškai neturėjo loginio pagrindimo“.
Pašnekovo nuomone, jeigu vienur reikalavimai buvo perdėti, kitur vėluota padaryti tai, kas svarbu, pvz., įvesti reikalavimą žmonėms viešose vietose užsidėti kaukes.
„Atsimenu, kaip ministras iš pradžių sakė, kad kaukės nepadeda, nors labai anksti, dar 2020 metų vasarį mane buvo kažkas pakvietę į televizijos laidą ir jau tada kalbėjau, kad kaukės galėtų būti viena iš išeičių ir reikia normaliai jas naudoti.
Iš pradžių vėlavome ir izoliuoti atvykusius iš kitų šalių – tai reikėjo daryti, kai virusas sklido tik išorėje, o ne viduje. Atvykusių į šalį žmonių karantinavimas yra labai svarbus.
Iš to galima pasimokyti. Bet kai kurių perteklinių priemonių tikrai galima atsisakyti“, – įsitikinęs pašnekovas.
J. Olekas sakė, kad apie daugiau pandemijos suvaldymo klaidų bus galima pakalbėti ateityje, kai matysis pirmasis vaizdas, bet jau dabar, jo asmeniniais pastebėjimais, akivaizdu, kad Lietuvos valdžia labai ilgai nesuprato ligos keliamo pavojaus.
Politikas pasigedo ir tinkamo vadovavimo, suvaldant pandemiją: „Trūko epidemiologinės tarnybos ir jos svorio. Prisiminkime: tuo metu Lietuvoje net buvo nušalintas Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro direktorius, nors jis daug padarė, kad stabdytų ligos plitimo procesą.
Labai kenkė ir valdžios dviprasmiškumas, kai buvo sudarytos kokios 2–3 patariamosios komisijos ir ministras sakė vieną, prezidentas – kitą, užuot suvieniję pajėgas. Tai labai blaškė žmones, o tokiose situacijose labai svarbūs pasitikėjimas, lyderystė. Tada galima žymiai rimčiau su tuo kovoti“.
Pats geriausias instrumentas ligoms suvaldyti
Pastaruoju metu be COVID-19 ligos Europoje pradėjo plisti ir kitos ligos. Viena jų – beždžionių raupai. Sveikatos apsaugos viceministras Aurimas Pečkauskas teigė, kad nuo šios ligos turėtų turėti imunitetą tie, kurie vaikystėje buvo paskiepyti nuo raupų, daugiausia tai – gimę iki 1980-ųjų žmonės. O ką daryti gimusiems vėliau? Ar svarstoma juos pradėti skiepyti nuo raupų?
„Pasvarstymų yra visokių. Kaip gydytojas turiu pasakyti, kad turime rimčiau žiūrėti į tokį puikų, patį geriausią instrumentą ligoms suvaldyti, kurį išrado medicina – skiepus. Skiepai žymiai sumažino mirčių skaičių, žymiai palengvino susirgimų eigą. Kai kurias ligas, pvz., poliomielitą ar raupus, visiškai panaikino.
Atsimenu, kai buvau jaunas gydytojas, mokiausi pas profesorių Leoną Karolį Petkevičių, kuris tuo metu buvo labai garsus, nes sugebėdavo atlikti labai reikalingas, efektyvias operacijas žmonėms, kuriems buvo poliomielito išsukinėti sąnariai, pakitę sausgyslės. Dabar mes tokių dalykų neturime grynai dėl skiepų.
Bet mes dabar gyvename labai demokratiniu laiku. Visi mano kartos žmonės turėjo žymę ant kairiojo peties, kad yra paskiepyti nuo raupų, niekas dėl to neprotestavo, visi tik džiaugėsi, kad dėl to gali lengviau sirgti ar išvis nesusirgti.
Dabar yra visokių nuomonių ir, be abejo, platesnio skiepijimo klausimas yra labai svarbus. Matau Lietuvoje vienas po kito pasirodo tymų atvejai, prieš kelerius metus buvo ir platesnis šios ligos protrūkis, o skiepijimo lygis jau nukritęs iki 90 proc., nors normalus paskiepijimas turi būti 96–98 proc.
O kai skiepijome nuo COVID-19, džiaugėmės pasiekę 70 proc. Bet tai yra pakankamai mažas procentas, jei norime garantuoti, kad visa visuomenė apsisaugotų ir apsaugotų tuos gal 10 ar mažiau procentų, kurie dėl sveikatos ar amžiaus negali būti paskiepyti.
Skiepijimo klausimas labai aktualus ir, manau, visi profesionalai aiškiai sutaria, kad reikėtų būtinai jį plėsti, kai tik atsiranda galimybės ir yra sukurti skiepai, nes taip infekcines ligas galima smarkiai sustabdyti“, – neabejojo J. Olekas.
Gydytojas prisiminė, kad skiepų svarbą visada supratęs. Todėl apie 1990 metus, būdamas sveikatos apsaugos ministru, jis nuvyko Daniją susitarti dėl skiepų, kad galėtų sovietinius pakeisti vakarietiškais.
Paklaustas, ar sovietmečiu nuo tokių ligų, kaip tymai ar raupai, paskiepyti žmonės gali jaustis saugūs ir dabar, J. Olekas sakė manantis, kad taip.
„Kokybės reikalavimai skiepams dabar, aišku, žymiai aukštesni, bet ir vakcinos visą laiką tobulėja. Dabar mes norime, kad naujai išrasti skiepai atitiktų dabartinius reikalavimus, būtų labiau patikrinti, nes medicinos istorijoje būta atvejų, kad sukurtas vaistas vėliau pasirodė neefektyvus ar turėjo įvairių šalutinių poveikių.
Dabar tiek Europoje, tiek JAV naujai pagamintiems vaistams keliami aukšti reikalavimai ir jau nebesinori grįžti prie to žemesnio lygmens, kuomet vaistai ar skiepai iš dalies padėdavo, bet gal ne taip efektyviai, kaip norėtųsi“, – paaiškino J. Olekas.
