Organų donorystės srityje medikai taip pat yra be galo svarbūs – eksplantacijos ir transplantacijos procesai dažniausiai trunka ilgas valandas, reikalauja visiško susikaupimo ir profesionalumo, kad būtų išgelbėta dažniausiai ne vieno žmogaus gyvybė.
Nuo 2020 m. LSMU ligoninės Kauno klinikų organų koordinatorių tarnyboje dirbanti anesteziologijos-reanimatologijos rezidentė Dovilė Stonienė taip pat yra su tuo susidūrusi. Nacionalinis transplantacijos biuras (NTB) šį kartą su Dovile pasikalbėjo apie jos patirtis, organų donorystės situaciją Lietuvoje ir numanomo sutikimo organų donorystės modelį.
– Kiek laiko dirbate LSMU ligoninės Kauno klinikų intensyvios terapijos klinikoje? Kas paskatino Jus pasirinkti tokią profesiją?
– Šiuo metu intensyvios terapijos klinikoje esu vyresnioji gydytoja rezidentė, tačiau jau po kelių mėnesių planuoju pradėti čia dirbti savarankiškai. 2020 m., kuomet atsirado galimybė, pradėjau dirbti ir organų donorų koordinatorių tarnyboje, kuri veikia LSMU ligoninėje Kauno klinikose.
Labai apsidžiaugiau, kadangi mane visuomet domino galimybė prisidėti prie sudėtingų procesų organizavimo ir išsekus visoms gydymo galimybėms – išlieka viltis padėti kitiems.
O apie gydytojo anesteziologo-reanimatologo specialybę galvojau dar studijų metais, kadangi tai labai dinamiška, greitai kintanti specialybė, kurioje dažnai tenka susidurti su sunkiomis klinikinėmis situacijomis, spręsti sudėtingus etinius ir moralinius klausimus ir padėti išsaugoti didžiausią turtą – žmogaus gyvybę.
– Galbūt galėtumėte pasidalinti per visą Jūsų karjerą labiausiai įsiminusia, labiausiai motyvuojančia ar paliečiančia, jaudinančia istorija?
– Koordinuojant tenka bendrauti su donorų artimaisiais, todėl kiekvienas atvejis įsimena. Psichologiškai gana sunku dalyvauti artimiesiems išgirstant blogą žinią, tačiau gavus teigiamą atsakymą, smagu žinoti, jog šis sprendimas gali padėti kitiems.
– Kaip vertinate dabartinę organų donorystės situaciją Lietuvoje?
– Jaučiu didelę pagarbą artimiesiems, kurie sunkiausiu gyvenimo metu, praradus artimą, priima kilnų sprendimą nesavanaudiškai padėti kitiems, suteikia viltį pasveikti ar ženkliai pagerinti gyvenimo kokybę.
Tačiau dabar galiojantis informuoto sutikimo modelis, kuomet norintis tapti organų donoru turi pasirašyti sutikimą, nėra tobulas. Tačiau smagu, jog Lietuva gali pasigirt plėtojama neplakančios širdies donorystės programa, kuomet reikalingas itin kvalifikuotas personalas bei efektyviai veikianti donorų koordinatorių komanda ir moderni medicininė įranga.
– Ar dažnai susiduriate su žmonių prieštaravimais organų donorystei? Kaip tokiu atveju argumentuojate, kad organų donorystė – geras ir kilnus poelgis?
– Kalbantis su artimaisiais tenka susidurti su neigiamu atsakymu dėl įvairių priežasčių. Dažnai tai susiję su tuo, jog vienu sunkiausiu gyvenimo momentu, kai pasaulis apsiverčia praradus artimą, reikia priimti greitą sprendimą. Neretai artimieji dvejoja, nes nežino žmogaus požiūrio į donorystę.
Taip pat donorystė dažnai gaubiama pasenusių mitų, jog nesistengiama padėti ar kt. Tokiose situacijose artimųjų sprendimas yra galutinis, todėl stengiuosi atsakyti į visus kylančius klausimus, suteikti laiko pamąstyti ar atsisveikinti išgirdus skaudžią žinią. Jei artimuosius neramina dvasiniai klausimai, visuomet padedu susisiekti su dvasininku ar psichologu.
– Ką manote apie numanomo sutikimo organų donorystės modelį – kaip vieną iš priemonių pagerinti organų donorystės situaciją Lietuvoje? Ar pritartumėte tokio modelio taikymui Lietuvoje?
– Taip, pritarčiau. Remiantis šiuo modeliu, galima greičiau padėti organų donoro laukiantiems žmonėms. Naujas modelis paskatintų žmones pasidomėti kas tai yra, priimti sprendimą ir išreikšti savo nuomonę. Taip daug daugiau žmonių pagalvotų apie organų donorystę, Lietuvoje tai taptų kaip savaime suprantamas ir kilnus poelgis.
O tam, kad šis modelis veiktų sklandžiai ir efektyviai reikia sklaidyti nusistovėjusius mitus apie organų donorystę, pasakoti apie sėkmingus atvejus, informuoti visuomenę kiek šiuo metu Lietuvoje laukia organų donoro ir apie planuojamą modelio pakeitimą plačiai kalbėti visuomenėje.
