Pasak A. Vilkytės, kelionė į Ukrainą buvo gana sunki – autobusu teko keliauti apie 20 valandų, o įvažiavus į šalį iškart pradėjo jaustis karo nuotaika bei įtampa.
„Daugybė blokpostų, kuriuose budi kareiviai, jie stabdo ir tikrina automobilius. Uždangstyti kelio ženklai, rusiškais keiksmažodžiais nurodantys kryptį. Kyjivą pasiekėme vėlai naktį, visi jautėme nemažai baimės, nes miestas tuščias, langai tamsūs arba uždangstyti, pakankamai piktai nusiteikę kareiviai, kurie tikrino mūsų autobusą nepaisant to, kad vykome su policijos palyda.
Matant blokpostus, sugriautus pastatus, išmuštas duobes, pakelėse esančią karinę techniką, sudegusius tankus, tikrai baimės buvo. Bet per savaitę prie to pripratome, kad reikia keltis, keliauti į slėptuves, naktį, paryčiais“, – prisiminė pašnekovė.
S. Sereika laidoje pasakojo, kad šis penktadienis buvo pirmoji darbo diena ligoninėje. Gydytojai buvo supažindinti su darbo tvarka, kolegomis, konsultavo pirmuosius pacientus.
„Tikėjomės jau dalyvauti operacinėje, bet kol kas prieš Velykas visi nusiteikę šventiškai, todėl darbas lengvesnis“, – sakė S. Sereika.
Toje pačioje ligoninėje yra ir kita lietuvė medikė – traumatologė A. Vilkytė, taip pat dar vienas gydytojas traumatologas rezidentas. Gydytoja pasakoja, kad šiuo metu visa 24 medikų grupė iš Lietuvos yra pasidalinusi į dvi komandas.
Pradinis misijos tikslas buvo Kyjivas. Tačiau į jį nuvykę medikai pamatė, kad ten esantys pacientai gydomi, o likusių žmonių labai nedaug, tad didelės pagalbos šiame mieste nereikėjo.
„Labai jaučiasi, kad Kyjive likę mažai žmonių, didelė dalis yra išvykę. O gydytojai liko iš esmės visi, dėl to su savo darbu susitvarko. Todėl nusprendėme, kad reikia vykti ten, kur galime padėti. Atvykome į Vakarų Ukrainos dalį. Čia bėga žmonės iš rytinės dalies, todėl jų dvigubai daugiau nei įprastai. Be to, iš Vakarinės Ukrainos dalies gydytojai važiuoja padėti į fronto pusę. Dėl to čia gydytojų sumažėję“, – sakė S. Sereika.
Visa Ukraina, pasak A. Vilkytės, suskirstyta į sritis. Srityje, kurioje šiuo metu yra pašnekovai, yra kelios ligoninės. Į vieną iš jų kasdien atvyksta po 4–5 vagonus sužeistų žmonių, tai yra kareiviai ir karo aukos.
„Tačiau Ukrainos sistema yra tokia, kad kareivius gali gydyti tik karo ligoninės ir civiliai gydytojai į tas ligonines neįleidžiami. Todėl mes gydysime žmones, kurie nėra sužeisti kare, o tiesiog susižalojo. Visgi, kadangi mieste populiacija dvigubai didesnė nei įprastai, gydytojų trūkumas jaučiamas, tad mūsų rankos čia tikrai reikalingos“, – sakė A. Vilkytė.
Ligoninėje, nors darbas vyksta įprastu ritmu, gydytojų veiduose, pasak pašnekovų, matoma didelė įtampa, vis kalbama, kaip žmonės gyvens po karo. Tuo metu Kyjive kai kurie gydytojai vis dar gyvena ligoninėse, nes jų namai yra susprogdinti.
„Palaikome ryšį su ligoninėmis rytuose, kur jie turi pagrindines aukas, atvykstančias iš fronto. Ten vyksta aktyvūs kariniai veiksmai, krenta bombos. Rytuose gydytojai dirba labai daug, operuoja neįprastai daug. Rytiniame fronte dirbančių daktarų nuotaikos visai kitokios nei čia“, – pasakojo pašnekovė.
S. Sereika pasakoja, kad vienas iš pirmųjų didesnių įspūdžių nuvykus į Ukrainą buvo atvykę jų pasiimti vairuotojai, kurie buvo itin įsitempę.
Visas ekipažas į Kyjivą turėjo nuvažiuoti iki prasidedant komendanto valandai, bet tikslus kelionės laikas buvo neaiškus, nes kelyje buvo daugybė blokpostų. Taip pat didelį įspūdį paliko miesto tuštumas. Gydytojo teigimu, Kyjivas pasirodė visiškai išmiręs.
„Atvykus į viešbutį, kuriame nakvojome, jis buvo visiškai šaltas, tuščias. Tai prislėgė ir supratome, kaip čia viskas yra kitaip. Kai pamatai pakelėse sudaužytą karinę techniką, supranti, kad viskas yra labai arti. Miestuose išjungtos šviesos, visiška tamsa“, – kalbėjo pašnekovas.
A. Vilkytė pasakoja, kad Ukrainą būtų galima suskirstyti į dvi dalis – yra Kyjivas, ir yra visos likusios sritys. Pačiame Kyjive medicinos priemonių netrūksta, jų netgi sukaupta keliems mėnesiams į priekį. Tačiau kitaip yra likusiuose miestuose.
„Labdara dalinama tokiu principu, kad visa parama paliekama Kyjive, o Ukrainos Sveikatos apsaugos ministerija sprendžia, kam ir kokios medžiagos bus padalintos. Skamba gražiai, nes oficialiai pristatoma, kad parama siunčiama ten, kur jos tikrai reikia.
Bet, kadangi palaikome tiesioginį ryšį su kolegomis rytuose, žinome, kad trūksta absoliučiai visko, jų nepasiekia pakankamas kiekis elementarių antibiotikų ar vaistų nuo skausmo. Nepaisant to, kaip stipriai jaučiame jų vienybę kovojant su priešu, bet realybė tokia, kad korupcija tikrai klesti, ir ne visos priemonės, kurios reikalingos, pasiekia tam tikras ligonines“, – kalbėjo gydytoja.
Nors gyventojai ir gydytojai, pasak S. Sereikos, džiaugiasi matydami lietuvius medikus, prisimena Lietuvos paramą, tačiau klausimų kelia draudimas dirbti su kariais.
„Tai, kad neleidžia mums gydyti kareivių, atrodo, kad jie nori patys susitvarkyti. Jiems pagalba, palaikymas labai reikalingas, tuo džiaugiasi, bet nori parodyti, kad gali susitvarkyti ir patys“, – sakė gydytojas.
A. Vilkytės teigimu, šios misijos metu gydytojai stengiasi užmegzti ryšius su ukrainiečiais medikais, kad po karo galėtų juos pasikviesti į Lietuvą ir surengti mokymus.
„Medicinos lygis, darbo kultūra yra tikrai gerokai atsilikusi nuo lietuviškos, maždaug kaip prieš 10-15 metų buvo Lietuvoje. Dėl to manome, kad vienas iš misijos tikslų yra po karo atvykti ukrainiečiams į Lietuvą, stebėti mūsų darbą, išmokti naujų gydymo metodų, dirbti su nauja technika. Jie tą vertina, tuo džiaugiasi ir laukia, kada baigsis karas bei prasidės naujas etapas jų šaliai“, – kalbėjo A. Vilkytė.
