Iš pradžių jautė tik kosulį, dusulį ir nuovargį

Prieš 6 metus A. Štaraitė išgirdo šokiravusią diagnozę – paskutinės stadijos širdies nepakankamumas. Išgyvenamumas su šia liga yra itin mažas, kas 1 iš 5 žmonių neišgyvena nė 5 metų. 2 metus moteris gyveno su medikamentiniu gydymu, tačiau po jų prasidėjo komplikacijos ir prireikė širdies transplantacijos.

Tačiau donoro tuo metu nebuvo. Laukdama donoro Aistė ligoninėje praleido net kelis mėnesius, bet lemtingo skambučio, jog pagaliau atsirado donoras, taip ir negavo. Tad moteriai buvo implantuotas dirbtinis širdies skilvelis. Su juo Aistė gyveno 3 metus.

„Tuo metu, kai išgirdau diagnozę, gyvenau užsienyje. Ligą suradome sunkiai, su simptomais pragyvenau daugiau nei mėnesį, simptomai per tą laiką vis sunkėjo. Patys gydytojai neįtarė jaunam žmogui šios ligos, simptomai buvo tik vidiniai – didelis dusulys, širdies permušimai, nuovargis, kosulys. Jie labai vargino ir paprastas gydymas nepadėjo“, – kalbėjo pašnekovė.

Aistė Štaraitė
Foto: Asmeninio albumo nuotrauka

Medikai Aistę įspėjo, kad širdies donoro dažniausiai tenka laukti apie 1,5 metus. Kadangi pacientei buvo implantuota dirbtinė širdis, pusę metų po operacijos ieškoti donoro nebuvo galima. Aistė širdies donoro laukė apie 3 metus.

„Pirmą kartą susidūrus su transplantacija net nesuvoki, ką tai reiškia. Buvau jaunas, darbingas žmogus ir buvau šokiruota, nežinojau, kas laukia, kas yra širdies transplantacija. O ieškant informacijos internete rezultatai yra šokiruojantys, apie išgyvenamumą, nesėkmes, apie 50 proc. šansą mirties operacijos metu. Tikrai labai išsigąsti ir baimė užvaldo tavo gyvenimą. Bet medikų ir šeimos palaikymas labai daug reiškia“, – prisiminė Aistė.

Aistė Štaraitė
Foto: Asmeninio albumo nuotrauka

Daugiausiai laukia inkstų, ragenų ir kepenų

Šiuo metu Lietuvoje transplantacijos laukia 605 žmonės. Vieniems reikia organų, kitiems audinių ar ląstelių transplantacijos. Praėjusiais metais buvo registruota 114 potencialių donorų, iš kurių efektyvūs buvo 52, iš 27 buvo paimti keli organai.

Per praėjusius metus buvo atlikta 200 transplantacijų, jos padėjo sunkiems ligoniams grįžti į gyvenimą.

Daugiausiai žmonių šiuo metu laukia inkstų. Šio organo transplantacijų per metus ir atliekama daugiausiai. Taip pat daug žmonių laukia ragenų bei kepenų donorų.

Laukimo laikas, pasak Nacionalinio transplantacijos biuro atstovės Ievos Radzevičiūtės, labai skirtingas, kartais tenka laukti vos kelias dienas, o kartais – net ir kelerius metus. Deja, tačiau būna ir taip, kad žmogus nesulaukęs organo miršta.

Po mirties visi būtų laikomi potencialiais donorais

Neseniai transplantacijos biuras pristatė galimus pakeitimus dėl organų donorystės ir potencialių donorų. Jei pakeitimai Seime būtų priimti, visi žmonės po mirties būtų laikomi donorais, nebent nepritarimas buvo išreikštas raštu.

Gydytojai operacinėje

„Transplantuojamų organų trūkumas yra opi problema ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Šalys diskutuoja dėl įvairių sprendimo būdų, kurie galėtų išgelbėti gyvybes tūkstančiams žmonių. Kaip vienas iš efektyvių būdų spręsti šią problemą galėtų būti galiojančių informuoto donorystės sutikimo modelio pakeitimas į numanomo sutikimo modelį“, – sakė I. Radzevičiūtė.

Numanomo sutikimo modelis reiškia tai, jog kiekvienas gyventojas yra potencialus donoras ir tam nereikia atskiro sutikimo. Jei donoru po mirties tapti nenori – reikia rašyti raštišką atsisakymą. Šiuo metu donorais tampa tik tie, kurie prieš mirtį pasirašo sutikimą arba tai padaro jų artimieji.

„Esminis vaidmuo priimant sprendimus dėl mirusio asmens organų atidavimo transplantacijai ir toliau abiejuose modeliuose tenka mirusiojo artimiesiems, kurie sprendžia, ar organai bus atiduoti gelbėti gyvybei, ar ne. Su šiuo naujuoju modeliu galėtume užtikrinti, kad bus išgelbėta daug daugiau gyvybių ir niekas nebus daroma prieš artimųjų valią. Tačiau tam reikia laiko ir nuolatinio šviečiamojo darbo“, – kalbėjo I. Radzevičiūtė.

Ieva Radzevičiūtė
Foto: Asmeninio albumo nuotrauka

Numanomo sutikimo modelis yra taikomas daugelyje Europos šalių, tarp jų ir pasaulyje pagal donorystės statistiką pirmaujančiose šalyse – Ispanijoje, Kroatijoje, Portugalijoje, Belgijoje. Šis modelis taip pat veikia D. Britanijoje, Čekijoje, Suomijoje, Maltoje, Italijoje, Austrijoje, Norvegijoje, Slovėnijoje, Švedijoje, Vengrijoje, Slovakijoje, Bulgarijoje, Nyderlanduose, Lenkijoje, Liuksemburge, Latvijoje ir Graikijoje. Po šio modelio įvedimo Kroatijoje donoro laukiančių pacientų sumažėjo beveik 40 proc.

Pasak I. Radzevičiūtės, praėję metai buvo itin sėkmingi unikaliomis, pasaulį nustebinusiomis transplantacijos operacijomis. Nors daugumoje šalių dėl pandemijos transplantacijos operacijos buvo pristabdytos, Lietuvoje jos sėkmingai vyko. Mažėja ir artimųjų, kurie prieštarautų donorystei.

2020 metais prieštaravimų skaičius siekė 34 proc., o praėjusiais metais jis buvo tik 26,5 proc. Donorystei pritaria 72 proc. gyventojų, tai 6 proc. daugiau nei 2020 metais. Džiugina ir donoro kortelių skaičius, kuris per praėjusius metus išaugo dvigubai. Šiuo metu Lietuvoje donoro korteles turi 39 tūkstančiai žmonių.

Nenorintys tapti donorais vis dar tiki mitais

Pasak A. Štaraitės, labai svarbu kuo intensyvesnė komunikacija apie donorystę, nes daug žmonių vis dar tiki įvairiais mitais ir bijo tapti donorais.

Gabena donoro organus
Foto: KOP nuotr.

„Manau, kad žmonėms trūksta informacijos, jie turi savų įsitikinimų, mitų. Dėl to reikėtų šviesti visuomenę. Patiems pacientams reikia dalintis savo patirtimi, kalbėti apie tai. Jei mano transplantacija nebūtų įvykusi, šiandien aš čia nesėdėčiau ir nekalbėčiau apie tai“, – kalbėjo A. Štaraitė.

Vienas dažniausių mitų, kalbant apie organų transplantaciją, yra tai, jog paaukoti organai neva parduodami ir išskrenda į užsienio šalis. Visgi tai nėra tiesa, nors šalys, jei neranda tinkamo recipiento, tikrai pasidalina organais. Ir Lietuvoje dėl tokios praktikos buvo išgelbėta ne viena gyvybė.

„Jeigu donoro organas Lietuvoje neranda sau tinkamos vietos, jis atiduodamas kitai valstybei. Taip pat, jei, tarkime, Vokietija neturi tinkamo recipiento donorui, jį pasiūlo Lietuvai, jei Lietuvoje sistemoje mato, kad yra žmogus, laukiantis būtent šio organo“, – paaiškino I. Radzevičiūtė.

Donoro organų išskraidinimas
Foto: Nacionalinio transplantacijos biuro nuotr.

Ragina pakalbėti su artimaisiais, kokia būtų jų valia po mirties

A. Štaraitė pabrėžia, kad kol organų transplantacijos neprireikia artimiesiems ar tau pačiam, tol apie tai mažai domiesi.

„Nereikėtų laukti atsitikimų giminėje ar šeimoje, skatinu pasidomėti tranplantacija, nebijoti užduoti klausimų, sužinoti, kiek žmonių yra išgelbėta. Galiausiai, jei yra galimybė, pabendrauti su tais žmonėmis. Transplantacija iš tiesų gelbsti gyvybes, tai parodo ir mano pavyzdys, tai pakeičia žmonių gyvenimus – pati matau, kaip gyvenau prieš 6 metus ir kaip gyvenu dabar.

Bet to nebūtų buvę be mano donoro, gydytojų ir Nacionalinio transplantacijos biuro. Taip pat labai skatinu šeimoje kalbėtis apie transplantaciją, donorystę ir kokia būtų ta mūsų valia, jei būtume ligoninėje ir negalėtume priimti sprendimų“, – sakė pašnekovė.