Savo istorija medikai pasidalijo Kauno rajono GMP „Facebook“ paskyroje.
„Diena buvo darbinga. Paryčiais prigulę bandome sumerkti akis ir tikimės bent kiek pailsėti, bet ir vėl suskamba kvietimo signalas. Kvietimas skubus su švyturėliais – gimdymas. Kylame ir skubame su mintimi, kad greičiausiai spėsime gimdyvę laiku nuvežti į gimdyklą. Papildomos informacijos iš dispečerinės apie besikeičiančią gimdyvės būklę nebuvo.
Kelias netolimas, vos 3–4 km nuo mūsų posto. Atvykus prie namo, pamatau išėjusį mus pasitikti vyrą, įtariu, kad tai tėtis. Jo veidas jau iš tolo atrodo išbalęs, kupinas nerimo ar išgąsčio. Suprantu – čia gali būti visko. Praktikantui Sauliui liepiu paimti akušerinį rinkinį – jeigu ką, bet stengiuosi išlikti ramus, einame į vidų.
Įėjus į namus, mamą randame sėdinčią ant grindų. Ji pasakoja, kad neseniai nubėgę vandenys ir yra begalinis noras stangintis. Suskaičiuoju – sąrėmiai kartojasi kas 1–2 minutes. Šiaip ne taip tarp sąrėmių pavyksta patogiau gimdyvę paguldyti, kur daugiau erdvės.
Jau supratau – gimdymą teks priimti namuose, kolegoms liepiu išpakuoti gimdymo rinkinį.
Sąrėmiai vis dažnėja, vertinu gimdyvės būklę. Pasiruošiame visas priemones gimdymui priimti, naujagimiui gaivinti (jei prireiktų), raminame mamą, skatiname giliai kvėpuoti tarp sąrėmių. Svarbiausia viską pasiruošti patogiai, kad viskas būtų po ranka, kai prireiks.
Na ką, dar vienas sąrėmis – jau jau netoli, dar vienas ir užgimė galvytė, kito sąrėmio metu užgimė petukai, ir už akimirkos pasaulį išvydo gražus lėliukas. Pasigirdo garsus verksmas, visi lengviau atsidusome.
Iš pirmo žvilgsnio – naujagimis sveikas, aktyvus, išnešiotas, aktyviai verkia. Nušluostau ką tik gimusį berniuką, dedu jį mamai ant krūtinės. Metas kirpti virkštelę, dairausi gal kur tėtis yra, klausiu mamos, sako: „Ne ne, tėtis sakė nenori, jam silpna darosi“.
Nieko tokio – nukerpu pats. Padedame mamai susiruošti ir keliaujame į Kauno ligoninės gimdymo skyrių. Ten pasitinka šaunus kolektyvas, padėkoja mums už puikiai priimtą gimdymą, sulaukiame ir jau kvapą atgavusios mamos padėkos, ji tikrai nesitikėjo, kad teks gimdyti namuose, o aš atsisveikindamas ir linkėdamas sėkmės prisipažįstu, kad tai ir mano pirmasis savarankiškai priimtas gimdymas.
Dabar, kai pagalvoju, gal šiokį tokį nerimą jaučiau tik važiuojant į kvietimą, o atvykus ir pamačius, kokią situaciją turime, aplankė toks užtikrintumo jausmas, juk labai svarbu spinduliuoti vidine ramybe tiek gimdyvei, tiek artimiesiems, tiek savo kolegoms, kurių bendru darbu ir komandiškumu labai džiaugiuosi.
Džiaugiamės, kad viskas pavyko puikiai, visi sveiki, ir einame dirbti toliau. Tai toks yra tas mūsų darbas. Gal ir neeilinė situacija, pasitaiko retai, bet dėl to turime nuolat atnaujinti žinias mokymų metu.
Neseniai turėti mokymai tiek mūsų įstaigoje, tiek P. Mažylio gimdymo namuose su docentu daktaru T. Biržiečiu tikrai padėjo susikoncentruoti, nepasimesti, ir žinoti ką darau, todėl gal ir pasikartosiu, tik mokymai, nuolatinis kartojimasis ir pasiruošimas iš anksto kiekvienai situacijai užtikrins profesionalų GMP paslaugų teikimą.
Turbūt nieko ypatingo, bet taip prasideda naujas gyvenimas“, – pasakojo gydytojas.
Portalas „Delfi“ primena, kad panaši istorija Kauno rajone nutiko ir rugpjūčio 11-osios rytą. Tąsyk Kauno rajono GMPS darbuotojai, atvykę į gimdymą rado jau gimusią mergytę, tiesa, ją reikėjo gaivinti, nes kūdikis nekvėpavo. Ką daryti gimdymo metu, tėvams patarė Kauno apskrities dispečerinės dispečerė Viktorija Kiznytė. Šią istoriją galite rasti čia.
Dar viena panaši istorija Kaune nutiko per Jonines, kai Kauno miesto greitosios medicinos stoties ekipažas skubėjo pas 29-erių metų gimdyvę. Tąsyk į pasaulį atėjo sveika mergaitė. Apie tai galite paskaityti čia.
