COVID-19 vis dar nesitraukia, tad medikai kaip įmanydami ragina visuomenę skiepytis. Apie skiepų naudą garsiai kalba ir garbūs gydytojai, ir visuomenėje žinomi žmonės, tačiau kaip rodo Adomynės kaimo pavyzdys, didelę naudą gali turėti ir tiesiog patikimo žmogaus patarimas.
Kaip rašoma pranešime žiniasklaidai, laidoje „Sveikas rytojus“ Adomynės kaimo bendruomenės narė Danguolė Mašauskienė dėkojo bendrosios praktikos slaugytojai Danutei Juknevičienei už tai, kad moteris didele dalimi prisidėjo prie to, kad Adomynės kaimo gyventojai taip aktyviai skiepijasi.
Danguolė pasakojo, kad su bendruomenės nariais dažnai kalba, kad aplink sergančiųjų vis daugėja, o jie, Adomynės kaimo gyventojai, ligai nepasiduoda.
„Manau, kad todėl mes ir esame tokie sveiki. Tai yra Danutės nuopelnas, kad ji įkalbėjo mus skiepytis“, - kalbėjo bendruomenės narė D. Mašauskienė.
Adomynės kaimo bendruomenės pirmininkė Virginija Pakalniškienė taip pat išreiškė padėką kaimo slaugytojai Danutei Juknevičienei.
„Visi Adomynės kaimo gyventojai turėtų pasakyti nuoširdų „ačiū“ slaugytojai Danutei. Ji ne tik gydo, bet ir savo pavyzdžiu rodo, kaip reiktų gyventi. Mes visi matome, kokia ji darbšti, nuoširdi ir kokia atsidavusi savo darbui. Tai geriausias pavyzdys. Jeigu Danutė pasakė, reiškia taip ir yra, reikia skiepytis,“ - dalinosi Adomynės kaimo bendruomenės pirmininkė V. Pakalniškienė.
Bendrosios praktikos slaugytoja Danutė Juknevičienė medicinos punkte dirba jau ilgiau nei 35 metus. Per daug metų kaime gimė ir užaugo daug vaikų, kaip ir daug senolių paliko šį pasaulį. Šiandien Adomynės kaimas sensta – daugiausia jame gyvena vyresni žmonės, kuriems ypač reikia pagalbos.
Rima Lapenienė, kaimelio gyventoja ir bendruomenės narė, dalinosi skaudžiu šeimai atsiminimu. Jos 14 metų sūnus dirbdamas patyrė galvos traumą. Slaugytoja Danutė ir tuomet neliko abejinga.
„Danutė buvo tas žmogus, kuris labai padėjo, sūnui reikėjo perpilti daug kraujo, tad ji visada atvažiuodavo į Panevėžio ligoninę. Po trijų mėnesių praleistų ligoninėje, grįžus namo, Danutė visada ateidavo, pagelbėdavo, patardavo,“ - prisiminimais dalinosi Adomynės kaimo bendruomenės narė R. Lapenienė.
Kaimo centre gyvenančius žmones slaugytoja įprastai lanko eidama pėstute, o į vienkiemius važiuoja savo asmeniniu automobiliu.
„Dirbu nuo 8 val. iki 12 val., tuomet pietauju ir važiuoju į kitą, Juodpėnų medicinos punktą, kuriame dirbu iki 15 val., vėliau viskas priklauso nuo to, ar bus iškvietimų, gal kam reiks suleisti vaistus, aplankyti slaugomus ligonius. Žmonės dažnai kviečia ir pasikalbėti, pasitarti, ar reiktų kviesti gydytoją, ar kreiptis į greitąją pagalbą,“ - apie slaugytojos darbą pasakojo bendrosios praktikos slaugytoja D. Juknevičienė.
Adomynės kaimo medicinos punkte pagrindinė šeimininkė yra pati slaugytoja. Čia ji ne tik teikia pagalbą, bet ir prižiūri patalpas, pati jas valo. Punkte nėra kompiuterio, tad paskiepytus žmones Danutė kruopščiai surašo į knygą ir duomenis perduoda sveikatos centrui.
Tą dieną, kai laidos kūrybinė komanda lankėsi Adomynės kaime, Danutė ruošėsi skiepijimui trečiąja palaikomąja vakcina.
Į Danutę žmonės kreipiasi net ir socialinės pagalbos. Jei reikia, ji senoliams atveža duonos iš parduotuvės, ilgiau pabūna, pasikalba, paguodžia. Kaip pati sako, Danutė žino ne tik apie savo žmonių ligas ir rūpesčius, bet ir apie tai, kaip mieste gyvena jų vaikaičiai.
„Vieną kartą paskambino man dvi močiutės, buvo praėjęs mėnuo nuo jų giminaičio mirties, kuriam reikėjo labai daug slaugos, pamaniau, gal vienai iš jų pasidarė negera. Atvykusi radau moteris laukiančias su iškeptu pyragu ir arbata. Tai – vienas šilčiausių prisiminimų. Minėtoms močiutėms – po 80 metų, o jos man iškepė pyragą. Labai gera prisiminti,“ - šypsodamasi pasakojo slaugytoja Danutė ir džiaugėsi, kad žmonės išreiškia padėką ne vokeliais, o tokiais maloniais veiksmais.
Lietuvos kaimuose, kur stiprios bendruomenės, kur žmonės vieni kitus pažįsta, nuo senų laikų labiausiai buvo vertinamos mokytojo, kunigo ir mediko profesijos. Ir nors šiandieniniame pasaulyje daug kas pasikeitę, kaimo žmonės nesunkiai atsirenka, kas dirba nuoširdžiai ir iš pašaukimo, o dėkingumą slaugytojai parodo pagarba, pasitikėjimu ir rūpinimusi savo sveikata.
„Maloniausia, kai susitikus pacientą jis šypsosi ir sako, kad dabar jau jaučiasi gerai. Tai mano pareiga, suprantu, kad jei ne aš, tai kas kitas? Labai slegia atsakomybės jausmas, svarstai, ar viską gerai padarei, tuomet skambini paklausti, ar pacientas gerai jaučiasi,“ - laidoje apie nelengvą darbą pasakojo bendrosios praktikos slaugytoja D. Juknevičienė.
VŠĮ Kupiškio rajono savivaldybės pirminės asmens sveikatos priežiūros centro direktorius Raimondas Martinėlis laidoje džiaugėsi, kad gera turėti tokius darbuotojus kaip Danutė ir išskyrė, kokia padėka gydytojams yra geriausia.
„Pagrindinė padėka medikui yra geras santykis su pacientu, kai žmonės padėką gydytojams ir slaugytojams išreiškia eidamas pas juos, kreipdamasis pagalbos. Nuoširdi šypsena ir pasakymas „ačiū“ – tai yra didžiausia padėka medikams“, - laidoje teigė R. Martinėlis.
Laidos reportažo kūrimas buvo finansuojamas iš Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai skirtų asignavimų.
