„Kaip ir visi žino, bet kalbėti sunku“
Pasak K. Norvainytės, bloga medikų psichikos būklė yra milžiniška problema, o pandemiją situaciją dar labiau pablogino. Net pusė apklaustų medikų Lietuvoje norėtų mesti savo darbą. Pašnekovės teigimu, medikai ateina dirbti turėdami didelius tikslus, norėdami padėti žmonėms, tačiau patys susidūrę su problemomis nenori apie jas kalbėti, nes bijo artimųjų, kolegų ir net pačių pacientų reakcijų.
„Situacija dabar tokia, kad tai [bloga psichikos būklė] tapo drambliu ligoninėje. Kaip ir visi žino, supranta, bet kalbėti labai sunku. Po truputį progresas matosi, bet ką pati pastebėjau dirbdama psichikos sveikatos srityje, tai kad visuomenė labiau prisijaukina mintį, jog reikia rūpintis savo psichikos sveikata. Tačiau šitos tendencijos medikų bendruomenėje kol kas nematome“, – sakė pašnekovė.
Kaip pasakojo K. Norvainytė, tuo metu, kai įvyksta tragedija – mediko savižudybė, visuomenėje kyla susidomėjimas gydytojų psichologinėmis problemomis, tačiau po kurio laiko visuomenė vėl pamiršta.
„Tačiau tai nereiškia, kad nurimsta darbas. Jei po pirmos viešai nuskambėjusios nelaimės darbas nebuvo toks efektyvus, kaip tikėjomės, nes koją pakišo ir pandemija, dėmesys nukrypo visai kitur, tai po pavasarį įvykusios nelaimės sukluso visos suinteresuotos grupės.
Sėdome prie vieno stalo ir ieškojome sprendimo būdų. Kadangi problema kompleksiška, tai ir sprendimo būdai kompleksiški“, – sakė pašnekovė.
Medikė pabrėžė, kad pradėti reikia nuo pat studijų laikų. Svarbu peržvelgti, kaip Lietuvoje yra mokomi jauni studentai, atėję į medicinos sektorių.
„Tikrai nėra normalu jiems sakyti, kad jūs viską turite pakelti, negalite skųstis, negalite daryti klaidų ir nekalbėti, ką iš tiesų reiškia būti mediku, ką jie išgyvena. Tai turi keistis nuo pat universiteto. Deja, to nematome“, – sakė K. Norvainytė.
Taip pat svarbi yra darbo atmosfera pačioje įstaigoje, nes jei šalia dirba supratingi kolegos ir vadovai, psichologinė būsena būna daug geresnė, sumažėtų perdegimo sindromo mastai.
„Medikai labai dažnai sako, kad jiems reikėtų specializuotos pagalbos iš daug patirties turinčių klinikinių psichologų. Jie dirba medicinos sektoriuje ir supranta tą sektorių, supranta, su kuo susiduria medikai“, – kalbėjo gydytoja.
Bijo prarasti darbą
Ypač didelį mobingą patiria gydytojai rezidentai. Deja, situacija gerėja labai nežymiai. Pasak K. Norvainytės, yra vos keli atvejai, kai rezidentai pamini, kad vadovai atsižvelgė į išsakytas pastabas, tačiau didžioji dauguma vis dar dirba tokiomis pat blogomis sąlygomis.
Medikė pabrėžia, kad daug psichologinio smurto tenka ir slaugytojams, pagalbiniam personalui.
„Ir pandemija, su visu savo chaosu, nuolat besikeičiančia situacija, pacientų netektimis, galų gale neviltimi, kad nepavyksta jos suvaldyti... Kai viską matai, natūralu, kad būklė negerėja“, – sakė K. Norvainytė.
Viena liūdniausių priežasčių, kodėl medikai nesikreipia pagalbos, tai baimė prarasti darbą. Taip itin dažnai būna mažesniuose miestuose arba tose vietose, kur yra mažesnės galimybės įsidarbinti. Dažniausiai nė nėra, kur kreiptis pagalbos ir tada lieka pasirinkimas – ar kreiptis į Valstybinę darbo inspekciją, prokūratūrą ir kitas institucijas, ar nieko nedaryti.
„Kartais užtenka pasidalinti su kolega ar artimaisiais. Tada drąsiau kreiptis į psichologą, psichoterapeutą. Jei yra sunkūs simptomai, reikia psichiatro. Labai tikiuosi, kad mums pavyks skleisti žinią, kad medikams nebegresia licenzijos atėmimas, jei jis kreipsis pagalbos. Bet ir visuomenei reikia palaikyti medikus, nes tik sveikas medikas galės suteikti kokybiškas paslaugas“, – sakė pašnekovė.
