Kadangi profesorius yra ne tik reanimatologas, bet ir anesteziologas, laidoje kalbėta ir apie anesteziją. Pasakodamas apie bendrinės narkozės atneštą miegą, profesorius A. Macas sakė, kad žmonės užmiega, jausdami labai skirtingus jausmus: „Vieni su didelėmis baimėmis, kiti bijo, kad ko neprikalbėtų, treti klausia, ar atsibus, kiti laukia, kas ten bus – būna įvairūs pajutimai, kurie labai priklauso nuo žmogaus nuostatų.

Ir intensyvioje terapijoje yra labai įvairių žmonių – kas nerimauja, kas tiesiog konstatuoja savo situacijos rimtumą. Yra, kas kaip tik sako, kad man jau laikas. Žmonės yra labai įvairūs“.

Pacientai, kaip minėta, kartais bijo prieš panirdami į narkozės atneštą miegą, būdami pusiau nesąmoningi, ką nors nereikalingo prišnekėti. Tačiau medikas nuramino: vaistai veikia greičiau nei žmogus spėja tai padaryti.

Taip pat gydytojas neslėpė, kad vis dar naudojamos ir vadinamosios „linksminančios dujos“, tai yra – diazoto monoksidas. Tačiau esą pacientas, kuriam jos naudojamos, išlieka visiškai sąmoningas ir save kontroliuojantis.

„Mes turėjome kitas medžiagas, kurios vis rečiau naudojamos. Jos yra saugios, bet sukeldavo norą pašnekėti“, – šyptelėjo gydytojas A. Macas.

Profesorius papasakojo ir apie tai, kaip atrodo gydytojo anesteziologo-reanimatologo darbas reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriuje: „Čia darbas – labai aiškus. Gydytojui ir slaugytojams tenka atkurti gyvybinių funkcijų savarankiškumą arba stabilumą. Gyvybinių funkcijų nėra tiek daug. Turime atkurti širdies, kraujagyslių sistemos, kraujotakos stabilumą, atkurti kvėpavimo funkcijas – vieną iš jų arba kelias. Blogiausia būna, kai tenka atkurti kelias. Tai vadiname dauginių organų nepakankamumu ir tai yra blogai. Bet ir tai atkurti pavyksta.

Taigi, kvėpavimas, kraujotaka, inkstų veikla, kartais – žarnyno, kartais – centrinės nervų sistemos. Bet tų gyvybinių funkcijų sričių nėra tiek daug“.

Paklaustas, kas nulemia šiuos pažeidimus, gydytojas sakė, kad priežastys būna įvairiausios: „Yra vadinamos endogeninės priežastys – paties žmogaus ligos, pvz., įvyksta infarktas, vystosi kažkoks uždegimas. Jeigu pažeidimas sukeltas bakterijų, turime sepsį ir septinį šoką. Jeigu tai – trauma, bus jau egzogeninis, tai yra – išorinis, ne endogeninis faktorius. Tos pačios bakterijos yra išorinis veiksnys.

Pvz., jeigu įvyksta insultas, infarktas tai yra endogeninės priežastys, o apsinuodijimas, trauma – egzogeninės, pooperacinės komplikacijos – irgi išorinės priežastys“.

O kiek procentų žmonių, patekusių į reanimacijos ir intensyvios terapijos skyrius dėl COVID-19 infekcijos pasveiksta? Anot profesoriaus, atsakyti į tai nėra paprasta, nes viskas priklauso nuo atvykstančių pacientų būklės.

„Turime įvairų sėkmių ir nesėkmių procentą. Net, pacientai, kuriems reikia deguonies, nevienodi: vieniems reikia tik trupučio deguonies, kitiems – neinvazinių ventiliacijos priemonių. Tie, kuriems reikia invazinių ventiliacijos priemonių, yra iš tiesų labai sudėtingi pacientai ir procentai gali būti liūdni – 4 ar 6 iš dešimties gali žūti. Viskas labai priklauso ir nuo gretutinių ligų, amžiaus, individualių savybių, svorio. Labai didelė rykštė vis dėlto yra antsvoris“, – pastebėjo A. Macas.

Laidoje nemažai kalbėta ir apie mirtį. Kaip pastebėjo profesorius, yra mokslinių tyrimų, kurių metu buvo išsiaiškinta, kada žmonės miršta dažniau.

„Žmonės klausia, ar dažniau mirštama per gimtadienio laikotarpį. Yra studijų, kurios tai patvirtina, bet yra ir studijų, kurios to nepatvirtina. Tikrai įrodyta, kad rizikingi yra šventiniai laikotarpiai, kai žmonės kartais lieka vieni. Čia tokie daugiau socialiniai paskaičiavimai, kodėl taip nutinka“, – kalbėjo A. Macas.

Santaros klinikų Anesteziologijos intensyvios terapijos ir skausmo gydymo centras. Sutrumpintai jis vadinamas tiesiog pirmuoju reanimacijos skyriumi.
Foto: Vidmantas Balkūnas

Kartu profesorius papasakojo ir apie įsimintiniausią savo pokalbį su mirštančiu pacientu.

„Tai buvo pacientas, kuris žuvo nuo negalimo operuoti kraujagyslių pakitimo. Tai buvo aterosklerozės nulemti pakitimai: ir atsisluoksniavimas, ir pagrindinės kraujagyslės išsiplėtimas. Nebuvo galima nieko padaryti, o dar buvo ir visiška tos kraujagyslės trombozė.

Apatinė žmogaus dalis žuvo staigiai – tai įvyko valandomis ir atkurti kraujotakos buvo neįmanoma. Būna tokių atvejų. Jie būna labai reti, bet technologiškai nieko negali padaryti ir chirurgai sako: „Viskas!“

Žmogus bendraujantis ir tu jam turi pasakyti, kad blogai.

Aš užklausiau žmogaus artimųjų, ar jis tikintis. Atsakė: „Taip, jis tikintis. Ir į bažnyčią eina“. Sakau: „Tai gal kunigą pakvieskim?“ Jie sako: „Ai, nereikia. Jis prieš mėnesį buvo“.

Aš vis tiek pagalvojau, kad reikia su juo pakalbėti. Nors yra du būdai: a) nieko nesakyti – per porą valandų ta liga vis tiek jį būtų įveikusi. Taip ir buvo; b) su juo kalbėtis.

Aš atėjau pas jį ir sakau: „Žinote, situacija labai rimta“. Jam skaudėjo, bet mes skausmą malšinome.

Jis paklausė: „Kiek rimta?“

Atsakiau: „Labai“.

Paklausė: „Kada?“

Sakau: „Šiandien“.

Žmogus suprato, kad pabaiga šiandien.

Paklausiau: „Gal kunigą?“

Sako: „Kvieskit“.

Mūsų patirtis buvo nuostabi tuo, kad, pakvietus kunigą, turbūt dvi valandas tas kunigas neišėjo. Tai buvo jaunas, linksmas kapelionas. Mes buvome trise. Ir aš neatsimenu, kad intensyvioje terapijoje, esant tokiai situacijai, aš tiek juokiausi kartu su ligoniu ir su kapelionu“, – teigė profesorius A. Macas.

Gydytojas nepatikslino, apie ką jie visi trys kalbėjo. Bet esą užliejo malonus jausmas, nors pacientas ir žinojo, kad mirs, tad lyg turėjo jausti nerimą prieš šią savo paskutinę kelionę.

„Buvo tikrai nuostabi popietė. O po to teko didinti jam skiriamus vaistus ir viskas baigėsi per kelias valandas.

Bet tai buvo pavyzdys, kuris tikrai mane įkvėpė. Man jis parodė, kad net ir pabaigos akimirkos gali būti šviesios. Visai nereikia dirbtinių pabaigų. Jos tiesiog ištinka, o žmogus gali būti pasiruošęs.

Tas pacientas pas kapelioną patyrė tris sakramentus: ligonių patepimo, išpažinties, komunijos ir jis jautėsi tikrai gerai. Jausmas buvo labai geras“, – patikino A. Macas.