Kauno klinikų Nefrologijos klinikos Urgentinės inkstų patologijos sektoriaus vadovė doc. Asta Stankuvienė teigia, kad paciento Antano organizmas po pirmosios transplantacijos tapo labai jautrus prieš buvusio donoro antigenus, tai reiškė, kad ateityje taps labai sunku parinkti tinkamą donorą.
„Antanas po pirmosios transplantacijos patyrė kelis netikėtus, gyvybei grėsmingus kraujavimus, todėl ruošiantis naujai transplantacijai buvo labai svarbu kruopščiai ištirti visą organizmą, ypač krešumo sistemą, kad pavyktų sumažinti galimo kraujavimo pavojų. Nuspręsta atlikti farmakogenetinį tyrimą, kuris padėtų parinkti tinkamiausius imunosupresinius vaistus pagal genetines Antano savybes“, – apie tyrimų eigą pasakoja docentė.
„Daugiadalykė komanda paskyrė tinkamiausią inksto transplantacijos taktiką ir paskyrė gydymą po jos, – sako doc. A. Stankuvienė. – Žinant, kad Antanui gali tekti ilgai laukti tinkamo donoro, buvo pasiūlyta pagalvoti apie gyvosios donorystės galimybę.“
„Išgirdus gydytojų pasiūlymą dėl gyvosios donorystės, tiek aš, tiek žmona iškart žinojome, kad pabandysime abu. Net mano mama, būdama 94 metų, norėjo padėti anūkui“, – šypsosi tėtis Antanas. Atlikus visus reikalingus tyrimus, paaiškėjo, kad jis yra sveikas, neturi gretutinių ligų, todėl yra tinkamas inksto donoras.
Sužinojęs, kad jo inkstas tinka sūnui, vyrą aplankė laimės jausmas.
„Labai apsidžiaugiau, kad galiu padėti savo artimajam, – pasakoja tėtis Antanas. – Eiga iki donorystės užtruko – buvo reikalingi detalūs tyrimai. Labai norėjau ir nekantravau, kad greičiau įvyktų transplantacija.“
Tuo metu sūnus Antanas susidūrė su baime ir abejonėmis. „Aš labai norėjau pasveikti ir geriau jaustis, bet bijojau dėl savo tėčio, kad netekus vieno inksto jam sušlubuos sveikata. Tačiau tiek Kauno klinikų gydytojai, tiek tėtis mane nuramino.“
Urologijos klinikos vadovo prof. Mindaugo Jievalto teigimu, vienas didžiausių gyvosios donorystės privalumų – galimybė neskubant pasiruošti operacijai. „Gyvojo donoro transplantacijos būna detaliai suplanuotos, atliekami visi reikalingi tyrimai tiek donorui, tiek recipientui, – pasakoja gydytojas urologas. – Ramybė, susikaupimas, galimybė neskubėti lemia tiek gerus gydymo rezultatus, tiek ir pačio inksto ilgalaikį veikimą.“
„Atliekant tokio tipo transplantaciją, turėjome paruošti dvi operacines ir dvi specialistų komandas. Kol vienoje operacinėje atlikome inksto eksplantaciją iš tėvo, kitoje operacinėje komanda ruošė recipientą transplantacijai. Po inksto paėmimo, gydytojas chirurgas atliko organo transplantaciją recipientui, – apie gyvosios donorystės ir operacijų eigą pasakoja profesorius.
Jis džiaugiasi, kad transplantacija vyko sklandžiai: „Pooperacinė eiga tiek donorui, tiek recipientui buvo sėkminga – nebuvo jokių komplikacijų.“
Gydytoja nefrologė doc. A. Stankuvienė priduria, kad Antanui inkstas pradėjo veikti iškart po transplantacijos ir neprireikė nė vienos dializės procedūros.
„Dabar jaučiuosi gerai ir gyvenu šia diena. Kas bus ateityje – nežinau, bet tikiuosi geriausio. Šiuo laikotarpiu mane labai palaiko šeima ir Kauno klinikų specialistai, kuriems esu labai dėkingas“, – po sėkmingos inksto transplantacijos sako Antanas.
Per metus Kauno klinikose įvyksta vos kelios gyvosios donorystės transplantacijos. Pasak prof. M. Jievalto, gyvosios donorystės istorijų Kauno klinikose galėtų būti ir daugiau, tačiau sunku surasti artimąjį, kuris ne tik norėtų tapti donoru, bet ir būtų tam tinkamas. Transplantacijų, kurių metu transplantuojami mirusiųjų donorų inkstai, per metus Kauno klinikose atliekama apie 35.
