Nuo pat mažumės medicina besižavinti R. Blažauskienė sutiko paatvirauti, kaip COVID-19 paveikė jos darbą ir su kokiais iššūkiais jai teko susidurti.
– Ar medikus ruošia tokioms netikėtoms pandemijoms kaip ši?
– Tokio lygio pandemijos niekas nesitikėjo. Tačiau, kai buvo kiaulių ar paukščių gripas, tai tokiems dalykams ruošėmės: turėjome aprangą, specialius boksus, kur tokius ligonius būtume priėmę. Manyta, kad pacientų bus tik keletas – masinių susirgimų niekas nesitikėjo. Bet prie visko galima prisitaikyti ir išmokti dirbti įvairiomis sąlygomis.
– Su kokiais iššūkiais susidūrėte kaip slaugytoja, kai koronavirusas pasiekė Lietuvą ir žmones apėmė didelė baimė?
– Ta baimė buvo tokia visuotinė, bet kai esi medikas, privalai susikoncentruoti, visus veiksmus apgalvoti ir stengtis išlikti ramus bei raminti kitus, nes baimė ar panika nieko gero neduoda.
Nors, tas vidinis nerimas visada buvo – labiausiai dėl šeimos narių. Ypač dėl to, kad mūsų šeimoje buvo senyvo amžiaus žmogus, tai buvo didelis nerimas ir baimė parnešti ligą į namus.
– Ar labai pasikeitė darbo sąlygos, aplinka, kai pandemija tik prasidėjo?
– Taip. Kadangi aš dirbu operacinėje, prasidėjus karantinui, buvo atšauktos visos planinės operacijos, taigi automatiškai sustojo operacinės darbas.
Daug laiko buvo skiriama apsirengimui. Reikėjo išmokti teisingai vilktis skafandrus – neperšlampamus kombinezonus. Ant kojų dėtis po dvi poras antbačių, kuriuos dar reikia apsivynioti pleistrais, kad jie nenusmuktų. Taip pat po dvi poras pirštinių, neperšlampą prijuostę ant viršaus, kepurę, skydą, respiratorių.
Svarbiausia sužiūrėti, kad niekur nebūtų tarpų – tam yra netgi žmonės-stebėtojai, kurie žiūri, kad mes teisingai apsirengtume, teisingai nusirengtume – jie stebi visą eiliškumą, žiūri, ar tikrai visur sandaru, ar niekur nėra praplyšę, pasisukę, ar nėra nuogo kūno.
Tai iš pradžių užėmė labai daug laiko ir atrodė, kad bus itin sunku to išmokti, o ir oro labai trūko su tais respiratoriais. Na, bet prie visko žmogus pripranta. Kai mes jau tiek laiko nuolat rengiamės, nes mūsų ligoninė yra kovidinė, tai tapo kasdienybe ir nebėra tokios baimės ar streso, kaip buvo iš pradžių. Bet mes labai laukiame, kada sugrįš įprastas ritmas ir galėsime dirbti normalų darbą operacinėje.
– Kalbant apie skafandrus, kokie didžiausi sunkumai, iššūkiai kyla dirbant su jais?
– Iššūkiai... Pirmiausia, prieš apsirengiant, reikia būtinai nueiti į tualetą. Vartoti daug skysčių ar gerti kavos irgi nepatartina, nes paprasčiausiai tas keturias valandas dirbant su skafandru tau nėra galimybės išeiti, nusirengti, pasinaudoti tualetu. Taigi, jeigu labai nori atsigerti, tai tik kokį gurkšnelį, o su kava reikia atsargiai.
Vienas pagrindinių iššūkių – kvėpuoti be streso, ramiai, nes iš tikrųjų būna itin apsunkintas kvėpavimas. Ir klausa – labai sunku ką nors girdėti. Norint išgirsti, ką sako gydytojos, reikia labai ištempti ausis, o dar žmogaus lūpų nematai, nes jis būna su respiratoriumi ir tu apsivilkęs skafandrą, kur dar yra ir plėvelė ant ausų, tai išgirsti būna tikrai sunku.
Ir, pavyzdžiui, einant į kitą skyrių, kai mus kviečia gaivinti ar pervežti ką nors į reanimaciją, tai mums einant viskas čeža ir šnekant labai sunku suprasti žodžius, kiekvieną kartą reikia perklausti.
Taigi iššūkis yra išgirsti, ką tau sako, kvėpuoti normaliai ir yra beprotiškai karšta. Po tuo skafandru apsirengi tik medvilninę pižamą: marškinukai trumpomis rankovėmis ir kelnės. O kai pareini, viskas būna šlapia, nes tas kombinezonas yra lyg kokia sauna – tiesiog verdi savose sultyse. Ir jeigu dar tas darbas ramus, kažką ramiai darai, tai dar nieko, bet jeigu fizinių jėgų reikia arba greičio, tai prakaitas pila nežmoniškai.
– O jūs pati dirbote su kovidiniais pacientais?
– Taip. Mano darbas su kovidiniais pacientais vyko operacinėje, kai teko juos operuoti. Pavyzdžiui, vienam pagyvenusiam žmogui reikėjo amputuoti koją.
Taip pat mums tenka pervežti kovidinius ligonius iš infekcinio skyriaus į reanimaciją, jeigu ligonio būklė sunkėja. O reanimacija yra kitame pastate, todėl mums reikia važiuoti per galeriją – tokį stiklinį koridorių viršuje. Tą ligonį vežame tokiame specialiame gaubte: jis guli ant ratukų, bet, kad iš jo nesklistų tas virusas, yra uždedamas tas skaidrus gaubtas. Mes tą ligonį matome, stebime jo veidą, jis su mumis kalba.
Taip pat vežant reikia prijungti aparatus, kurie rodo paciento pulsą, deguonies kiekį kraujyje, prie jo dar būna prijungtas nedidelis deguonies balionas su „šlangute“, pro kurią ligonis kvėpuoja, nes be deguonies jis jau nebegali. Be to, vežant į reanimaciją reikia skubėti, nes pacientui yra sunku – dažnai atvežus pacientą tenka jungti prie kvėpavimo aparato, intubuoti. Tai taip žmogų ir transportuojame.
– Kokie tie ryškiausi skirtumai tarp jūsų darbo prieš pandemiją ir dabar?
– Kostiumai, žinoma, ir ta įtampa didesnė, nes turi labai susikoncentruoti į visus judesius. Judesiai riboti dėl to, kad karšta, sunkiau judėti su tuo visu kombinezonu.
Ir darbo pobūdis pasikeitė. Mes seniau netransportuodavom ligonių, nevežiodavom jų iš skyriaus į skyrių. Mes nebėgdavome gaivinti pacientų į kitus skyrius. Mums dabar dar priskirtas ir ligonių gaivinimas.
Mes anksčiau dirbdavome tik operacinėje. Ir, kai mes daug metų dirbę tą patį darbą, žinome viską, kas po ko vyksta, tas darbas būna toks natūralus, pažįstamas... Trumpiau tariant, operacinėje dirbti man patinka, o su užsikrėtusiais koronavirusu dirbti man nepatinka.
Dabar mes dirbame iš pareigos, kad reikia, o kai dirbi operacinėje, būna įdomu, malonu. Tuo ir skiriasi. Nes, jei dabar lieptų paprastam žmogui eiti ir dirbti su kovidiniais, tai, manau, dauguma tikrai neitų. O mes turime.
– Kaip į pandemiją reagavo jūsų bendradarbiai?
– Reakcijų buvo įvairių, bet daugiau streso patyrė vyresnio amžiaus darbuotojai. Tarkime, pensijinio amžiaus, kurios vis dar dirbo – dalis jų tiesiog išėjo iš darbo. Taip buvo dėl to, kad mums pasakė, jog mes neturėsim pasirinkimo: vis tiek mūsų ligoninė kovidinė, taigi mes visi turėsime dirbti su COVID-19 turinčiais pacientais. Vyresnio amžiaus medikai suprato, kad jiems nepavyks išvengti to kontakto, tai paprasčiausiai išėjo į pensiją.
O dauguma tai vis tiek labiausiai dėl namiškių jaudinosi, nes mes pripratę kažkaip į save nesikoncentruoti, visi tik apie vaikus, tėvus galvojo. Ir dar ta tokia baimė, dėl kurios tas rankas nuolat plauni, dezinfekuoji... Visų rankos buvo nulietos žaizdomis, dėl to nerimo, kad tik namo tos ligos neparneštumei. Visą laiką purški, dezinfekuoji ir plauni iki kraujų. Ir ypač tas pirmas karantinas visiems buvo kaip perkūnas iš giedro dangaus – niekas nesitikėjo, kad taip išvis gyvenime gali būti.
– Ar pati buvote susirgusi COVID-19?
– Buvau.
– Ir kokie buvo jūsų išgyvenimai sergant koronavirusu?
– Iš pradžių tai net nežinojau, kad sergu. Pačią pirmą dieną labai skrandį skaudėjo ir pykino. Galvojau, kad gal apsinuodijau ar kažkas panašaus. Net negalvojau, kad čia gali būt kovidas. Tik naktį pradėjo šaltis krėsti ir užkilo temperatūra. O ryte jau ir gerklę skaudėjo, ir galvą. Tada tik pagalvojau, kad čia kovidas.
Dvi paras buvo labai dideli galvos, raumenų, kaulų skausmai. Temperatūros ir skausmo nenumušė jokie vaistai, taigi dvi paros buvo grynos kančios. O po to viskas pagerėjo ir savaitę buvo lyg paprastas virusas, tik beprotiškas jėgų nebuvimas. Tiesiog paeini porą žingsnių ir jau pavargsti, ir nieko nebenori.
O kai jau pasveikau, praėjo tos dvi savaitės, tai vis tiek tos jėgos negrįžo. Pilnai atsistačiau maždaug praėjus mėnesiui po ligos. Visą mėnesį buvo toks nuovargis, jokio noro kažką papildomo daryti: į darbą nueini, padirbi, grįžti namo ir guli, nes nieko nebesinori.
Kvapas ir skonis irgi labai po truputį grįžo – pradėjau jausti irgi maždaug po mėnesio. Ir dar kankino labai didelė nemiga.
– Dar norėčiau paklausti apie ligoninių darbą iš vidaus. Ar jūsų darbo aplinkoje, kiek pati dalyvavote ar stebėjote iš šalies, buvo gerai tvarkomasi su šia situacija?
– Na, ten tikrai niekas nesiblaško ir panikuodami nelaksto. Visur yra veiksmų planas: kaip rengtis, kur eiti, ką daryti. Vienintelė problema buvo tada, kai buvo tas ligos pikas, nes labai trūko darbuotojų. Tai va tas ir buvo baisiausia – darbuotojai, kurie nesusirgo, buvo pervargę, nes dirbo daug papildomų valandų.
O darbuotojų apskritai skyriuje buvo mažai, užtat ir pas ligonius negali tu ten prilakstyti... Tačiau visi dirbo tiek, kiek galėjo.
Netgi mūsų ligoninės pavaduotoja slaugymui Gražvydė Masiliūnienė Vasario 16-osios proga Gitano Nausėdos buvo apdovanota „Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi“ už pasiaukojimą gelbstint gyvybes.
