Savo įspūdžiais Tomas pasidalijo portalui „Delfi“ atsiųstame laiške:
„Noriu pasidalinti įspūdžius ir pateikti gidą, ko laukti ir kaip pasiruošti, jei teks vežti artimąjį skiepytis nuo kovido.
Visą šią procedūrą man teko praeiti trečiadienį, kai 10:40 val. gavau antrosios pusės išgąstingą skambutį, kad ką tik skambino seneliai ir šiandien juos skiepija!
Ne ryt, ne poryt, o šiandien. Tipo, mesk visus darbus, atidėliok planus, renkis, eik ruošti automobilį ir lauk antro skambučio, kada jau važiuoti. O tai gal pasakė, kurią maždaug valandą orientuotis, kažką konkrečiau? Ne! Tiesiog šiandien kažkada paskambins antrą kartą ir pasakys tiksliai.
Nu, okay, ironiškai dar pagalvoju, kad bent kažkiek laiko davė pasiruošti.
Po valandos – 11:40 val. – seneliai sulaukia antrojo skambučio. Nurodoma, kad 12:30 val. reikia būti Antakalnio centrinėje poliklinikoje. Po 50 minučių???!! Dar kalbant telefonu mąstau, kad įmanoma, bet greičio apribojimus ir trikojus reiks pamiršti – gazą spausti stipriau.
Apie 12 val. atvažiuoju pas senelius į kiemą. Lekiu į butą. Duris atidaro kruvinas senelis! Kas čia dabar, bl*t?
Močiutė koridoriaus gale rėkia, kad seneliui iš streso iš nosies kraujas pradėjo plūsti upeliu. Veidas kruvinas, rankos – taip pat. Senelis dar bando kraują nuvalyti nuo šviesios striukės, bet bergždžiai. Sakau, kad nebėra laiko persirenginėti, tą senelis, aišku, supranta dar geriau.
Abu seneliai garbaus 90+ metų amžiaus, todėl abu vaikšto su vaikštynėmis. Griebiu jas ir nešu grūsti į automobilį.
Grįžtu senelių, padedu nusileisti vienam, tada grįžtu padėti kitam ir atsiduriame lauke. Automobilis nuo laiptinės stovi už 10 metrų, bet tenka įveikti apledėjusią važiuojamąją dalį. Močiutė blaiviai įvertina, kad tai – ne jos jėgoms. Automobilį pervarau, įvažiuoju kone į laiptinę. Padedu įlipti vienam, tada pagalbos ranką tiesiu kitam.
Susitvarkėme, sėdime automobilyje ir galime važiuoti į Antakalnio polikliniką. Pamatau laikrodį – 12:20 val.! Iš nosies seneliui pradeda vėl plūsti kraujas, supratau, kad ir jis pamatė laikrodį. Po akimirkos močiutė klausia, kiek valandų. Senelis tyli, aš apsimetu, kad negirdėjau klausimo. Girdžiu, močiutė jau šnabžda: „Nespėsime. Liksime be vakcinos..“.
Važiuojant klausiu senelių, gal sakė telefonu, kur ten privažiuoti automobiliu (tikėjausi kažko panašaus į mobiliuosius punktus, kur laukia visu besiskiepijančių). Senelis patikina, kad reiks eiti į pačią polikliniką.
Oookay, jau po truputį neramu darosi, kur reiks palikti automobilį ir išvis – kur sustoti, nes prie Antakalnio poliklinikos nuolatos sambrūzdis. Važiuojant vis dar tikiuosi, kad galbūt aikštelė bus išskirta atvykusiems pasiskiepyti.
Stebuklo nesulaukiau. Automobilių eilė nusidriekusi net pagrindinėje gatvėje. Įvažiuoti į automobilių aikštelę – be šansų, vietų nėra, o prieš atitvarą – eilė laukiančiųjų.
Stebiu automobilių kamštį, laikrodį, senelį ir nenorom laukiu, kada jam iš nosies trečią kartą pliūpstels kraujas. Per galvą nervai pačiam pradeda mušti, nes situacija apgailėtina: sustoti nėra kur, stoviu kamštyje gatvėje, o net jei ir būtų kur trumpam stabtelėti greitai nesusisuksiu, kad ištraukti dvi vaikštynes, išlankstyti jas ir po vieną padėti išlipti seneliams.
Prasideda lengva panika visiems trims – seneliai ypač bijo, kad už vėlavimą negaus skiepo. Stengiesi raminti juos, bet jau pats nesupranti, ko tikėtis.
Įvažiavus į artimiausią automobilių aikštelę nieko kito nelieka, kaip užtverti eismą ir iškraustyti senelius. Vairuotojai, matantys situaciją, kantriai laukia, bet tolumoje jau girdisi garsiniai signalai. Palieku senelius ant šaligatvio, grįžtu į automobilį ir... kur palikti automobilį? Įvertinus situaciją nieko kito nelieka, kaip tik užstatyti kitus automobilius, ką daro dauguma, ir bėgti į polikliniką.
Aha, „bėgti“, su 90+ amžiaus senoliais, kurie remiasi į vaikštynes. Prieiname Antakalnio poliklinikos laiptus. Iš senelių veidų suprantu, kad laukia nemažas iššūkis. Pasiūlau nueiti iki pastato krašto, kur yra pakilimas neįgaliesiems ir su vaikštyne pakilti. Močiutė įvertina, kad bus per sunku (nepajėgs).
Laiptais kylam taip: užnešu vaikštynę, nusileidžiu, už parankės imu močiutę, pakylam, tada nusileidžiu senelio vaikštynės, tada senelio ir taip kartojam du kartus.
Įeiname į polikliniką. Nedidelė eilė prie temperatūros matavimo prietaisų. Su palengvėjimu perskaitom, kad skiepai pirmame aukšte. Puiku, laiptų nebebus.
Koridoriaus gale prieiname eilę. Nesuprantu, ar čia reikia stovėti seneliams, ar ne. Suprantu, vėluojame, bet juk visi turi konkrečiai paskirtą laiką. Išsiaiškinu, kad reikia stovėti eilėje. Seneliams siūlau atsisėsti, pastovėsiu aš, bet ignoruoja pasiūlymą. Močiutė jaudinasi dėl striukės... Stovint eilėje bandau suprasti, kas čia išvis per eilė.
Pasirodo, visiems pasiskiepyti atvykusiems seneliams reikia užsiregistruoti: ekrane suvesti asmens kodą, patvirtinti duomenis ir palaukti, kol bus atspausdintas lapelis su specialiu numeriu. Skamba nesunkiai, bet duokite tokią užduotį garbaus amžiaus senoliams ir pamatysite, kokios eilės nusidriekia.
Atstovėjus šią eilę seneliai gauna anketą: keturiose ar penkiose vietose reikia parašyti vardą, pavardę, kiek metų, datą, laiką sudėti parašus, kad sutinka su skiepu, žino galimas pasekmes ir pan. Taip pat sudėti atitinkamas varneles prie klausimyno, ar serga, ar yra alergiški ir t.t. Popierizmas nedidelis, bet vėlgi užduotį atlieką garbaus amžiaus žmonės, todėl eilė nemaža.
Atėjo laikas skiepui, kuris kabinete atliekamas akimirksniu. Kaip teigė močiutė, net nespėjo nieko pajusti. Seneliai džiaugiasi „Pfizer“ vakcina ir ilsisi greta esančiuose kabinetuose. Pailsėti 10 minučių nurodoma visiems be išimties. Po skiepo visi akivaizdžiai ramesni – skambina artimiesiems, dalinasi įspūdžiais.
Praėjus 10-čiai minučių ir matant gerą senelių būseną, siūlau kilti ir žygiuoti link automobilio. Močiutė, pagalvojusi apie laiptus, pasiūlo dar kelias minutes pailsėti.
Pagaliau seneliai apsirengia, įsikimba į vaikštynes ir palengva einam link išėjimo. Matau, kad eilė prie aparato, kur reikia suvesti asmens kodą, nesumažėjusi. Einant link išėjimo, kuris atskirtas nuo įėjimo, pastebiu, kad eilė į polikliniką susidariusi jau lauke.
Prieiname nelaiminguosius laiptus, vėl kartojame tą pačią procedūrą: vaikštynė, vienas senelis, tada vaikštynė ir kitas senelis. Palieku senelius ant šaligatvio, o pats skubu į aikštelės galą, kur palikęs automobilį. Džiaugiuosi radęs su sveikais langais, nepakeltais valytuvais ir be laukiančių kitų vairuotojų. Atvažiuoju iki senelių, vėl blokuoju eismą, kad juos susodinčiau ir sudėčiau vaikštynes. Aplinkiniai vairuotojai kantriai laukia.
Po visos skiepijimo procedūros, sėdint automobilyje, senelis įvertino: „Pats skiepas viskas tvarkoje, bet už organizuotumą galima drąsiai trejetą rašyti“ (patikėkit, tikrai ne penkiabalėje sistemoje).
Po visko pačiam kyla įvairių minčių, pagalvojus ar nebūtų paprasčiau, jei pas garbaus amžiaus žmones greitoji atvažiuotų į namus. O ką daryti tokiems, kurie nesugeba atvažiuoti? O kas būtų, jei šiandien seneliai būtų pasakę, kad neturi galimybės atvykti – negautų skiepo ar tik perkeltų datą?
Nežinau, kaip reikės elgtis antrojo skiepo metu. Trumpam pagalvojau, kad reikės anksčiau atvažiuoti, bet tada suvokiu, kad ne dėl manęs čia vėlavom.
Džiugina bent tai, kad antrajam skiepui nurodytos konkrečios dienos – reikės sulaukti skambučio ir turbūt vėl bus duotos 50 minučių pristatyti senelius.
Žinau tik vieną, kad antrojo skiepo metu teks imti didesnę mašiną, kad tilptų abu seneliai, vaikštynės ir į pagalbą kviestis dar vieną žmogų, kad vienas dirbtų, kaip vairuotojas, o kitas lydėtų senelius į polikliniką“.
Visą šią situaciją paprašėme pakomentuoti Antakalnio poliklinikos atstovų.
Pateikiame jų atsakymą, kurį portalui „Delfi“ atsiuntė Antakalnio poliklinikos Komunikacijos koordinatorė Rūta Vanagienė:
„Norime pabrėžti, kad Antakalnio poliklinika savo pacientus skiepui kviečia bent prieš parą. Gali pasitaikyti atvejų, kai dienos pabaigoje, likus keletui vakcinos dozių, paciento paprašome atvykti tą pačią dieną, tačiau tokie atvejai iš tiesų reti. Registruojame pacientus konkrečiam laikui – taip siekiame reguliuoti pacientų srautą. Visiems atvykusiems pacientams dėl formų pildymo, nukreipimo ir t. t. padeda mūsų įstaigos slaugytojos, registratorės, Raudonojo kryžiaus savanoriai. Iki šiol Antakalnio poliklinikoje jau paskiepijome daugiau nei 7500 asmenų, o iš jų jau 1200 gavo ir antrąją vakcinos dozę.
Kas dėl minėtosios situacijos, norime paaiškinti, kad tą dieną Antakalnio poliklinikoje buvo skiepijami pacientai, kurie įprastai gydosi ne mūsų įstaigoje, o Vilniaus miesto klinikinės ligoninės poliklinikoje (Antakalnio g. 124). Šios įstaigos pacientų skiepijimą praėjusią savaitę vykdėme mes, nes VMKL poliklinikai reikėjo laiko pasiruošti procesus vykdyti savo įstaigoje. Tačiau norime pabrėžti, kad registracijos procesu bei pacientų informavimu rūpinosi būtent minėta įstaiga – VMKL poliklinika, nes ten dirbantys šeimos gydytojai geriausiai pažįsta savo pacientus. Tenka apgailestauti, kad pacientai buvo kviečiami paskutinę akimirką, nors Vilniaus miesto klinikinės ligoninės atstovams iš anksto buvome išsiuntę aiškius laikus ir pacientai turėjo būti informuoti, kada ir kur jiems atvykti iš anksto. Deja, dėl neužtikrinto sklandaus pacientų kvietimo, poliklinikoje susidarė eilė“.
