Tikriausiai nesuklysiu pasakydamas, kad žmonių dauguma galvoja, jog ideali mūsų kūno temperatūra turėtų būti 36,6 laipsnio pagal Celsijaus skalę, kas praktiškai atitinka Vokietijos gydytojo medicinos profesoriaus Carl Reinhold August Wunderlich 1868 m. pateiktus duomenis. Jis, apibendrinęs vieno milijono žmonių temperatūros matavimų duomenis pažastyje, nustatė, kad vidutinė sveiko žmogaus kūno temperatūra yra 36,8 laipsnio ir neturėtų viršyti 37. Vėlesni moksliniai tyrimai praplėtė normalios temperatūros diapazonus.
Šiuo metu manoma, kad sąlyginai sveiko žmogaus temperatūra (matuojant pažastyje ar burnoje) gali svyruoti nuo 35,5 iki 37 laipsnių, o matuojant tiesiojoje žarnoje – siekti 37–38 laipsnius. Beje, skaitant mokslinę literatūrą, galima rasti nemažai autorių, kurie, kvestionuoja vokiečių mokslininko tyrimus, teigdami, kad normali temperatūra pažastyje ar burnoje gali siekti ir 37,7 laipsnio, nors yra atlikę tik kelių tūkstančių ar net tik kelių šimtų žmonių temperatūros matavimus.
Vaikams iki 2 metų normalios temperatūros diapazonas dar didesnis – matuojant pažastyje gali siekti nuo 34,7 iki 37,2 laipsnio, o tiesiojoje žarnoje – net 37,5 – 38. Beje, dienos temperatūros svyravimai, matuojant iš ryto ir vakare, gali keistis 0,5 ar net 1 laipsniu.
Amžius neabejotinai daro įtaką kūno temperatūros dydžiui. Senyvo amžiaus žmonėms dėl sulėtėjusios medžiagų apykaitos kūno temperatūra, kaip rodo tyrimai, yra žemesnė. Moterų kūno temperatūra yra šiek tiek aukštesnė.
Stebimi ir rasiniai temperatūros skirtumai. Matuojant burnoje, temperatūra gali būti 0,1–0,2 laipsnio aukštesnė, palyginti su pažastine. Bet patys tiksliausi duomenys gaunami matuojant temperatūrą tiesiojoje žarnoje. Gal, kai kam toks matavimo būdas dėl estetinių sumetimų ar tariamai galimo užsikrėtimo mikrobais nėra priimtinas, bet galiu nuraminti, kad tiesioji žarna bakteriologine prasme dažnai yra švaresnė už burną.
Genetiškai determinuota įprastinė žmogaus temperatūra užtikrina normalią visų organizmo sistemų funkcionavimą. Organizmas pajėgus aktyvinti arba lėtinti medžiagų apykaitą, pagaminti daugiau arba mažiau šilumos tam, kad kūno temperatūra būtų stabili.
Matyt, mažai klysta tie, kurie teigia, kad didesnei daugumai žmonių įprastinė vidutinė temperatūra yra 36,6 laipsnio, o žema temperatūra yra 36 ir mažiau. Tačiau pakankamai yra žmonių, kurių kūno temperatūra yra sąlyginai žema, bet tokia temperatūra jiems yra genetiškai determinuota, jie yra sveiki ir neturi jokių skundų.
Sunerimti reikia tada, kada buvusi įprastinė kūno temperatūra tampa stabiliai žemesnė. Nustatyta, kad daugeliui žmonių, kada jų esant kūno temperatūra yra stabiliai žemesnė už 36 laipsnius, sumažėja imuninių ląstelių funkcinis aktyvumas, dėl ko dažniau ir sunkiau sergama infekcinėmis ligomis. Atlikti moksliniai tyrimai parodė, jog virusų replikacija, esant kūno temperatūrai 36, yra kur kas aktyvesnė, negu tais atvejais, kada temperatūra 37 laipsniai. Vadinasi, virusui aukštesnė kūno temperatūra nėra palanki.
Jautriausiai į nukritusią žmogaus kūno temperatūrą reaguoja žmogaus smegenys. Surinka orientacija, pasunkėja mąstymas, atsiranda mieguistumas. Kūno temperatūrai nukritus iki 32 galimas sąmonės praradimas, atšalus kūnui iki 27, įkrentama į gilią komą, ir gyvybinės funkcijos pilnai užgęsta, pasiekus kritinę 25 laipsnių ribą.
Kodėl yra pas kai kuriuos asmenis žemesnė temperatūra. Kaip jau buvo minėta, kad gali būti tai genetiškai determinuota, ir tai yra įprasta jų organizmui, todėl didesnės įtakos sveikatai tai neturi, visos fermentinės sistemos normaliai funkcionuoja, visi biocheminiai procesai organizme vyksta be jokių sutrikimų.
Deja, labai dažnai stabiliai nukritusi temperatūra signalizuoja, kad dėl tam tikrų priežasčių jūsų organizme sulėtėjo medžiagų apykaitos (metaboliniai) procesai. Tos priežastys gali būti ir netinkamas gyvenimo būdas ir masė įvairiausiu ligų. Aišku, galime prisiminti ir labai retus atvejus, kada termoreguliacinis centras, esantys smegenų pagumburio (hypothalamus) užpakalinėje dalyje galėjo būti pažeistas infekcijos, išsiliejusio kraujo ar smegenų naviko.
Bet yra kur kas dažnesnių ligų, kurių vienas iš simptomų gali būti žema temperatūra. Viena iš dažniausių būtų ligų yra hipotirozė (skydliaukės funkcinis nepakankamumas), kada prigesusios visos gyvybinės organizmo funkcijos. Žemos kūno temperatūros priežastimi gali būti ir cukraligė, Adisono liga (antinksčių nepakankamumas), įvairios lėtinės infekcijos, lėtinis alkoholizmas ir alkoholinė kepenų cirozė, narkotikai, anemijos, lėtinės inkstų ligos. Žinoma, vėžinių susirgimų, sepsio, AIDS, koronavirusinės infekcijos terminalinėse stadijose taip pat gali žemėti kūno temperatūra.
Viena iš žemos temperatūros priežasčių gali būti organizmo kankinimas įvairiomis ekstremaliomis dietomis, pastovus vitaminų trūkumas dėl netinkamos mitybos, lėtinės stresinės situacijos, nemiga, kas ženkliai gali susilpninti imuninę sistemą.
Taip pat žema kūno temperatūra gali būti stebima po virusinių infekcinių susirgimų ligos remisijos stadijoje.
Deja, nustatytos normalios kūno temperatūros ribos yra tik sausa statistika, todėl nereikėtų ja užsižaisti ir užmiršti, kad kiekvienas atvejis gali būti individualus. Pavyzdžiui, jei jūsų kūno temperatūra visą laiką buvo 36, o pradėjus kosėti ir atsiradus gerklės skausmui, temperatūra pakilo iki 37, tikrai naivu būtų sakyti, kad jūsų temperatūra normali ir esate sveikas.
Beje, dar vienas pastebėjimas, kalbant apie vaikų temperatūrą. Čia reikėtų būti dar atsargesniems. Kiekvienas patyręs gydytojas tikriausiai sutiks, kad dažniausiai mama labai gerai jaučia, kad jos vaikas serga, net jei jo kūno temperatūra patenka į statistinius normalios temperatūros rėmus. Beje, pastebėta, kad, pavyzdžiui, prieš šimtą metų žmogaus temperatūra buvo aukštesnė, lyginant su dabartiniu laikotarpiu. Matomai, dar po šimto metų 35 laipsnių kūno temperatūra jau nieko nestebins. Kodėl tai vyksta. Gal būt dėl to, kad dauguma žmonių gyvena komforto sąlygomis, mažai juda, valgo maistą, kurio virškinimui nereikia daug energijos.
Nežiūrint į tai, kad žmonių individualūs skirtumai gali būti ir jie tikrai yra, bet pastoviai žema kūno temperatūra dažnai gali taip pat būti vienas iš simptomų, būdingų įvairioms ligoms, todėl patartina pirmiausia nepulti į paniką, tuo labiau neužsiimti savigyda, o kreiptis į savo šeimos gydytoją, kuris profesionaliai galėtų įvertinti paciento būklę, paskirti reikalingus tyrimus, o reikalui esant, nukreiptų specialisto konsultacijai.
