Siekiant paskiepyti kuo daugiau ES gyventojų, praėjusį Europos vaistų agentūra (EVA) penktadienį pritarė siūlymui dėl šeštos „BioNTech“ ir „Pfizer“ vakcinos „Comirnaty“ dozės panaudojimo. Nuo šiol Lietuvos asmens sveikatos priežiūros įstaigos, atsakingos už gyventojų skiepijimą nuo COVID-19 ligos, galės naudoti šeštąją vakcinos dozę.
Parlamentaras, Seimo Sveikatos reikalų komiteto narys ir buvęs sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga vienas pirmųjų Lietuvoje skatino nešvaistyti šeštosios vakcinos „Comirnaty“ dozės, kuri dažnu atveju lieka „BioNTech“ ir „Pfizer“ flakonėlyje, ir ją įskiepyti žmonėms. Tačiau Sveikatos apsaugos ministerija neskubėjo priimti sprendimo dėl šeštosios dozės įteisinimo, nusprendusi palaukti Europos Komisijos išvadų dėl to.
Nors sprendimui dėl šeštosios dozės pagaliau buvo pritarta, jis kelia nemažai abejonių, kurias portalui „Delfi“ prieš kelias dienas išsakė Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto profesorius, habilituotas medicinos mokslų Vytautas Usonis.
A. Veryga portalui „Delfi“ pasakojo, kad vis tiek įteisinti šeštąją vakcinos dozę racionalu, net jeigu už tai valstybei grėstų papildomos išlaidos. O taip pat pastebėjo, kad Lietuvoje, koncentruojantis į pavienių asmenų bandymą pasiskiepyti nuo COVID-19 ligos be eilės, nepastebima kur kas didesnė tarptautinė problema, dėl kurios gali sutrikti mūsų gyventojų skiepijimas apskritai.
– Kodėl pasisakote už šeštąją vakcinos dozę?
– Tie argumentai labai paprasti yra. Vakcinų ne tik mes, bet ir visa Europa labai laukia ir kol kas jų atkeliauja santykinai labai nedidelis skaičius, o laukiančių ir norinčių pasiskiepyti yra tikrai nemažai. Tai kam atsisakyti tos šeštos dozės, kai ją jau turi, fiziškai galėtumei panaudoti ir paskiepyti beveik penktadaliu daugiau žmonių? Sunku suvokti, kodėl tai yra ir buvo nedaroma.
Tikrai ne argumentas, kad šalyje nėra kažkokių švirkštų ir panašiai. Tikrai šalyje didelio tikslumo tų pačių insulininių švirkštų, manau, kuo puikiausiai rastume. Juo labiau, kad čia kalbame apie tikrai nedidelius vakcinos skaičius. Čia kol kas ne milijonai, tik dešimtys tūkstančių ir tos pačios ligoninės, manau, tokių švirkštų, kokių reikia, būtų radusios ir turėjusios, jeigu tik tos leidimas būtų duotas.
– Vadinasi, vargu, ar reikėtų papildomų skiepijimo įrangos pirkimų?
– Na, ateity, jeigu teoriškai tai būtų tik „Pfizer“ vakcina ir reikėtų papildomo tikslumo tiems, kas nuogąstauja labai, tai galima būtų nusipirkti, bet mažai tikėtina, kad tai bus vienintelė vakcina. Kitoms vakcinoms tokių poreikių gali ir nebūti.
– Mes perkame vakcinas dozėmis, ne flakonais. Daugiausia nerimo dėl šeštosios dozės kelia tai, kad, jeigu ji nesusidarytų pilna ir jos nepakaktų įskiepijimui, mums vis tiek gali tekti už ją mokėti. Ką jūs galite atsakyti į tai?
– Žinote, mokėjimas nėra pagrindinis argumentas. Pažiūrėkime į Izraelio pavyzdį – jie sutiko, bent jau iš tos informacijos, kuri yra prieinama, dvigubai daugiau mokėti už dozę, kad tik būtų pirmesni ir galėtų greičiau paskiepyti gyventojus. Mes gal truputį nesuprantame, kiek čia tie pinigai svarbūs ar nesvarbūs.
Tai, kad mes visi sėdime sulindę namuose, kainuoja nepalyginamai brangiau, negu galėtų kainuoti ta šešta dozė, už kurią sumokėtumėm.
Galų gale, koks skirtumas: jeigu mes sumokame ir galime greičiau paskiepyti daugiau žmonių, tai toks ir tikslas yra.
Dėl to tas pats Izraelis, Jungtinė Karalystė ar kitos šalys taip varžosi. O dabar Vokietija įsigijo papildomai, kaip skelbiama, to paties „Pfizer“ didesnius vakcinų skaičius – visi nori greičiau.
Čia nėra varžybos, kas geriau atrodys. Bet tas greitesnis suskiepijimas – kuo greičiau suskiepiji sveikatos sektorių, tuo jis yra saugesnis. Jis tiesiog nebegenda, nebeiškrenta, žmonės nebeišeina į izoliaciją, nebesuserga. Jie gali dirbti, jie gali teikti pagalbą.
Paskiepijus švietimo sektorių, jis gali išeiti pradėti dirbti. Tai yra mažesnė žala vaikų raidai, vaikų psichikos sveikatai ir taip toliau. Tai yra lenktynės savotiškai su laiku.
Kai mes šitose lenktynėse nusismulkiname iki tokių dalykų, kaip kaina šeštos dozės, tai kokia čia problema? Net jeigu ir pareikalautų sumokėti už tą šeštą dozę, tai gerai. Ar čia mes norim ką nors apgauti ir sugudrauti? Taigi ne toks tikslas yra išsisukinėti, ką nors apgaudinėti.
Taip, jeigu bus patvirtintos šešios dozės, tebūnie, net jeigu už jas teks ir mokėti. Bet jau jas buvo galima naudoti. Jomis buvo galima realiai paskiepyti tikrus, realius žmones – jie jau būtų nebesirgę. Čia yra esmė, o ne visi formalumai: reikėtų ar nereikėtų mokėti, ar tai brangiau kainuotų, ar ne brangiau.
Iš tikrųjų, net ir teoriškai, jeigu reikėtų visas tas 6 ar 7 vakcinas nusipirkti, juk mums jų nereikia tiek. Bet mes sutikome tai padaryti, žinodami, kokia yra rizika ir suprasdami, kad jų neturėjimas kainuoja nepalyginamai brangiau. Mes iš tikrųjų perkame tokį kaip ir savotišką draudimo polisą, kad turėtume, kad galėtume pasiskiepyti, kaip ir kitos šalys.
– Jūsų nuomone, be reikalo Sveikatos apsaugos ministerija delsė ir laukė Europos Komisijos sprendimo dėl šeštosios dozės, nors galėjo tokį priimti ir savarankiškai?
– Tikrai be reikalo delsė, nes ministras tokią teisę turi įteisinti tą vadinamą „off-lable“ medikamento naudojimą. Ir aš jau esu viešai minėjęs, kad tai yra ne pirmas sudvejojimas ar susvyravimas.
Deja, bet krizinėje situacijoje neišeina visada viską daryti pagal raidę ir tikrai neišeis ir toliau. Bus tokių situacijų, kurių niekas negali dabar nuspėti. Niekas negali žinoti, kas gali nutikti ir pasidaryti. Reikės tokių sprendimų, kurie nebus parašyti kokiame nors teisės akte ar panašiai. Lygiai, kaip ir su antigenų testų pirkimais: užsispirta, kad būtinai reikia pirkti pagal viešųjų pirkimų procedūrą ir panašiai. Pamatėme, kas iš to išėjo: apskundimai, stabdymas, skelbimas iš naujo, vėlavimas.
Užuot pasakius aiškiai institucijoms: tai ir pirkite tada neskelbiamų derybų būdu. Gi taip nupirkome ir mėgintuvėlius, tikrai ne brangiau, o vos ne ir pigiau negu būdavo tų įprastinių procedūrų metu. Čia lygiai tas pats: toks bijojimas, dvejojimas.
Žinoma, kad gali padaryti klaidą. Žinoma, kad gali kažką ne taip padaryti. Bet ministras ateina į tokią poziciją, tikiuosi, suprasdamas, kad čia yra ne ta vieta, kur gali nuo visko apskritai, nuo visų politinių rizikų, nuo kritikos, net ir nuo tų pačių tyrimų apsisaugoti. Tada gali sėdėti ir nieko nedaryti. Bet net ir tokiu atveju būsi apkaltintas, kad kažko nedarei.
Taip, kad tai yra ne ta pozicija, kur politikas politine prasme galėtų išlikti absoliučiai saugus ir švarus.
– Jau minėjote Vokietijos sprendimą pirkti 30 mln. papildomų „BioNTech“ ir „Pfizer“ vakcinos dozių už Europos Sąjungos sandėrio ribų. Kaip tai vertinate?
– Man išvis labai keista dabar Lietuvoje, kad mes pasileidome. Aišku, mūsų nacionaline kontekste yra labai svarbu, kai STT pajungta ir aiškinasi tuos kelis žmones, kuriuos ne taip, ne ten ir ne tada paskiepijo. Tai, aišku, svarbu padaryti.
Bet šita žinutė, kur Vokietija paskelbė, kad įsigijo papildomai 30 mln. dozių jau už šito europinio susitarimo, nors jis kaip ir draudė tą daryti, Lietuvoje išvis, panašu, kad liko nepastebėta: nei mūsų prezidentas, nei premjerė, nei užsienio reikalų ministras apie tai nė žodžio nepasakė.
Jeigu taip yra, jeigu tikrai taip ir atsitiko, tai reiškia, kad visos šalys paleidžiamos savotiškai nuo pavadžio. Visi, kas nori, ką nori, su kuo nori galės tartis.
Turbūt suprantame, kokia čia yra rizika tokioms šalims, kaip Lietuva, Latvija ar Estija, kurios yra mažos ir kurių derybinė galia yra nepalyginamai mažesnė, negu tokių, kaip vokiečiai, kurie patys gal ir gaminasi matyt dalį vakcinos.
Tuoj prancūzai pradės ką nors gaminti. Britai jau iškrėtė triuką su savo vakcina – pirmesni įsiteisino ir panašiai.
Jeigu prasidės tokie dalykai, tai ką tai reiškia? Kad nėra jokio solidarumo ir, kad jis buvo tik tam tikra forma ar pasakymas?
Ką reikėtų priminti visiems: Europa sudėjo beveik du milijardus eurų tam, kad būtų sukurta ta vakcina. O dabar kažkas apeidinėja šitą mechanizmą ir niekam visiškai, panašu, kad tai nerūpi. Nes tai yra iš tikrųjų baisi žinia.
Jeigu taip vyks, tai didžiosios šalys ir kitoms gali kilti tokių pagundų. Manau, kad sekanti gali būti Prancūzija, kuri pati pretenduoja vakciną susikurti ir panašiai. Jeigu taip bus, mums tikrai bus labai sudėtinga.
Visiems gamintojams ir visoms šalims buvo nustatytos tos pačios sąlygos ir buvo aiškiai pasakyta, kad jokių paralelinių derybų vykti negali. Tai ką tai reiškia?
O juk pati Vokietija pastaruoju metu pirmininkavo Europos Tarybai. Tai kas čia darosi? Tai reiškia, kad vyksta kova už išgyvenimą tam tikra prasme. Šalys jau spjauna į bet kokius susitarimus, bet kokius įsipareigojimus ir pradeda kovoti tikrąja ta žodžio prasme už savo ekonomiką, už savo piliečių gyvybę, sveikatą. Žmogiška prasme tai yra suprantama – kiekviena valstybė turėtų tai daryti. Bet tai kam tada šitie susitarimai reikalingi?
– Premjerė Ingrida Šimonytė praėjusią savaitę prakalbo ir apie svarstomą galimybę išduoti „imuniteto pasus“ tiems, kurie yra jau pasiskiepiję ir persirgo COVID-19 liga. Ką manote apie tai?
– Kodėl gi ne? Šiaip jis galėtų būti elektroninis. Tokia diskusija lyg ir buvo prasidėjusi Europoje. Būtų gerai, kad šalys neprikurtų tų „imuniteto pasų“ kiekviena savo, nes paskui bus problemų juos pripažįstant keliaujantiems.
Yra dokumentų, kuriuos Jungtinės Tautos, Pasaulio sveikatos organizacija yra patvirtinusios, ir aš tokį turiu jau daug metų – tai yra skiepų pasas, tokia geltona knygutė visomis kalbomis, kurioje yra įrašai apie mano hepatito B vakcinaciją, kai man kažkur reikėjo keliauti. Tai tam tikra prasme vakcinų pasas yra. Tik tiek, kad jis yra popierinis. Gal nelabai patogu. Šiais laikais jis galėtų būti elektroninis. Tik būtų gerai, kad šalys susitartų dėl kažkokio tai standarto, kurį būtų lengva patikrinti, lengva susieti galbūt su tais pačiais keliautojais, kurie keliauja lėktuvais ar panašiai.
Prisimenu, kai dar buvo mūsų pasikalbėjimai su Baltijos šalių ministrais, dabar jau tikrai neprisiminsiu, kokia Estijos bendrovė pristatinėjo galimybę elektronizuoti ne vakcinų, bet testų sertifikatus, nes kai kurios šalys reikalauja atvykusiam žmogui, turėti testų sertifikatą, kad esi testuotas, neigiamas ir tai galioja tam tikrą laiką: 2–3 paras. Jau tada buvo kalba, kad yra technologinės galimybės, kaip būtų galima tai susieti su e. sveikatos sistemomis. Kažkas panašaus galėtų būti ir su tuo skiepų sertifikatu, pasu, ar kaip jį bepavadintume.
Matyt, kad tikrai Australijos avialinijų pavyzdžiu paseks ir kitos, ypatingai šalys, kurios sugebės greičiau savo piliečius paskiepyti, ką matome iš Izraelio, Jungtinės Karalystės arba tos pačios Vokietijos, beveik neabejoju, kad jie reikalaus kažko panašaus – bent jau įrodymo, kad žmogus skiepytas.
– Ar tai nebus savotiška diskriminacija, ypač jeigu Lietuvai pritrūktų vakcinų, didžiosioms šalims perkant be eilės?
– Taip ir bus. Dėl ko man ir pikta yra. Europa buvo susitarusi ir dabar tą susitarimą laužo.
Jau per pirmąją bangą buvo pridaryta nesąmonių, kada praktiškai nebuvo jokios koordinacijos ir šalys užsidarinėjo, kaip kam išėjo. Tada nebuvo jokio koordinavimo iš Europos Komisijos, tik vėliau jau buvo susigriebta: prisimename tos šalių spalvų žemėlapius, buvo kriterijai įvardinti. Aišku, kai po to visa Europa raudonai nusidažė ir tie kriterijai atsiliko nuo laiko, tai ką padarysi. Bet bent jau bandymas buvo ir šalys daugiau ar mažiau stengėsi elgtis, nes turi į ką orientuotis.
Vakcinacija turėjo būti antras toks žingsnis daugiau ar mažiau vienodo elgesio linkme. Bet, jeigu atsiras gudresnių už gudresnius, kaip visada, tai taip, tai bus diskriminacija ir tos šalys greičiau atsidarys savo ekonomiką ir, aišku, kad jos saugosis ir turės didesnius, matyt, apribojimus keliautojams.
Jeigu Europos Komisija nesugebės suvaldyti šitos vakcinacijos ir pirkimų klausimų, tai panašu, kad tikrai judėjimo ji juo labiau nesuvaldys.
