Kad ir kur būtume, mus supa mikrobai. Jų yra ne tik aplinkoje, bet ir viduje – mūsų organizme. Jeigu mikrobams imlus žmogus susiduria su kenksmingu mikroorganizmu, šis gali sukelti ligą, kartais pasibaigiančią net mirtimi.

Nuo patogenų (ligas sukeliančių mikroorganizmų) mūsų organizmas saugosi įvairiai. Oda, gleivės ir blakstienėlės (mikroskopiniai žiuželiai, nukreipiantys nuo plaučių tai, kas juos užterštų) veikia kaip fiziniai barjerai, visų pirma, neleidžiantys patogenams patekti į organizmą.

Jei patogenas, arba užkratas, visgi patenka į organizmą, suaktyvinama apsaugos, vadinamoji imuninė, sistema: tada patogenas atakuojamas ir sunaikinamas arba nugalimas.

Natūrali organizmo reakcija

Patogenas – tai bakterija, virusas, parazitas arba grybelis, galintis sukelti ligą – susargdinti organizmą. Kiekvieną patogeną sudaro tam tikri paprastai tik tam konkrečiam patogenui arba jo sukeliamai ligai būdingi komponentai. Ta patogeno dalis, kuri lemia antikūnų susiformavimą, vadinama antigenu. Patogeno antigenui priešiški antikūnai atlieka svarbų vaidmenį imuninės sistemos veikime. Kad būtų paprasčiau, antikūnus galima įsivaizduoti kaip organizmo apsaugos sistemos karius. Kiekvienas antikūnas, arba įsivaizduojamas karys, geba atpažinti vieną konkretų antigeną. Žmogaus organizme tarpsta tūkstančiai skirtingų antikūnų. Kai organizmas pirmą kartą susiduria su kokiu nors antigenu, prireikia laiko, kol imuninė sistema į jį sureaguoja – kol pagaminami su tuo konkrečiu antigenu kovojantys antikūnai.

Imunitetas
Foto: Shutterstock

Tuo metu, kol tai vyksta, žmogus išlieka imlus ligai.

Kai pagaminami prieš konkretų antigeną nukreipti antikūnai, jie ima talkinti imuninei sistemai, bandančiai sunaikinti patogeną ir sustabdyti ligos progresavimą. Prieš vieną patogeną nukreipti antikūnai nuo kito patogeno paprastai neapsaugo, nebent du patogenai būtų labai panašūs. Kai vykstant pirminei reakcijai į antigeną organizme pagaminama antikūnų, susiformuoja ir ląstelių, prisimenančių, kaip gaminti antikūnus. Tos ląstelės išlieka gyvybingos ir tada, kai antikūnai nugali patogeną. Kai organizmas vėl susiduria su tuo pačiu patogenu, antikūnų reakcija vyksta daug sparčiau ir efektyviau nei pirmą kartą, nes atsimenančios ląstelės bet kuriuo momentu yra pasirengusios pagaminti su konkrečiu antigenu kovojančių antikūnų.

Vadinasi, kartotinai susidūrusi su pavojingu patogenu, imuninė sistema sureaguoja staigiai. Taip žmogus apsaugomas nuo ligos.

Kaip padeda vakcina

Vakcinose yra nuslopintų arba neaktyvių konkretaus mikroorganizmo (antigeno) komponentų, sukeliančių organizme imuninę reakciją. Į naujausių vakcinų sudėtį paprastai įeina ne pats antigenas, o antigenų gamybos schemos. Ir vienu, ir kitu atveju organizmas sugeba pasigaminti antigeną, be to, nuslopintoji versija nesukelia ligos vakcina paskiepytam asmeniui, nors imuninė sistema reaguoja beveik taip pat, kaip pirmą kartą reaguotų tikrą patogeną.

Vakcina nuo COVID-19
Foto: Vida Press

Ne visais atvejais pakanka vienos vakcinos dozės: kai kada tenka švirkšti per kelis kartus kas keletą savaičių ar net mėnesių. Tai būtina, kad būtų pagaminti ilgai išliekantys antikūnai ir atminties ląstelės. Gilinant prisiminimą apie patogeną organizmas tarsi išmokomas kovoti su konkrečią ligą sukeliančiais mikroorganizmais. Štai kodėl su jais susidūręs jis geba gana greitai juos nugalėti.

Kolektyvinis imunitetas

Vakcina suteikia beveik garantuotą apsaugą nuo konkrečios ligos. Deja, ne visus žmones galima skiepyti. Žmonių, kurių imuninę sistemą slopina kokios nors ligos (pavyzdžiui, vėžys arba ŽIV), taip pat tų, kurie yra alergiški kuriems nors vakcinos komponentams, tam tikromis vakcinomis skiepyti negalima. Laimei, jei aplinkui visi pasiskiepiję, tokie žmonės taip pat gali jaustis saugūs. Bendruomenėje, kurios dauguma narių pasiskiepiję, patogenui labai sudėtinga plisti, nes daugelis jo atakuojamų žmonių yra imunizuoti. Vadinasi, kuo daugiau piliečių bus paskiepyta, tuo mažesnė rizika kils ir tiems žmonėms, kuriems apsauga per vakcinaciją negalima, kadangi beveik išnyks galimybė susidurti su kenksmingais patogenais. Taip suformuojamas vadinamasis kolektyvinis imunitetas.

Imunitetas
Foto: Shutterstock

Kolektyvinio imuniteto suformavimas ypač svarbus tiems žmonėms, kurie ne tik negali skiepytis, bet ir patenka didesnės ligos, nuo kurios skiepijama, rizikos grupę. Nė viena vakcina neteikia šimtaprocentinės apsaugos. Žmonėms, kurių negalima saugiai paskiepyti, tokios apsaugos neteikia ir kolektyvinis imunitetas. Vis dėlto masinė vakcinacija ir šiems žmonėms suteikia realią apsaugą.

Kaip jau tikriausiai tapo aišku, pasiskiepydamas žmogus ne tik apsisaugo pats, bet ir apsaugo tuos šalia gyvenančius asmenis, kurių vakcinuoti neįmanoma. Todėl žmonėms ir sakoma, kad, jei tik gali, būtinai pasiskiepytų.

Lig šiol sukurta įvairių vakcinų, veiksmingai apsaugančių nuo tokių mirtinai pavojingų ligų kaip meningitas, stabligė, tymai, poliomielitas ir kt.

Pačioje praeito amžiaus pradžioje poliomielitas buvo visame pasaulyje plintanti liga, kasmet pričiumpanti šimtus tūkstančių žmonių. Iki 1950-ųjų pavyko sukurti dvi veiksmingai nuo šios ligos apsaugančias vakcinas. Deja, kai kuriuose pasaulio regionuose, ypač Afrikoje, vakcinavimas nebuvo laikytas įprasta praktika ligos plitimui sustabdyti. Tiktai 9-ajeme dešimtmetyje buvo pradėta pasaulinio masto kovos su poliomielitu iniciatyva. Daugybę metų buvo vykdomos įprastos imunizacijos procedūros ir masinės vakcinavimo kampanijos. Nuo poliomielito buvo paskiepyti milijonai žmonių, daugiausia vaikai. 2020-ųjų rugpjūtį pagaliau tapo aišku, kad Afrika išvaduota nuo poliomielito, kaip ir kiti pasaulio regionai, išskyrus Pakistaną ir Afganistaną. Tik šiose šalyse poliomielito užkratas kol kas nepanaikintas.