A. Džiugio teigimu, tai reiškia, jog kai kurie sergantieji galimai tai slepia ir pasako tik tada, kai be medikų pagalbos išsiversti nebegali.
Guldomų į ligonines pacientų procentaliai daugėja greičiau, nei užsikrėtusių
Ketvirtadienio duomenimis, ligoninėse Lietuvoje gydoma daugiau nei 2,1 tūkst. COVID-19 pacientų, iš jų 173 – reanimacijoje. Deguonis reikalingas 1212 pacientų, o 101 žmogui taikoma dirbtinė plaučių ventiliacija.
Tai, kiek ligoninėse būdavo paguldoma naujų pacientų, ilgą pandemijos laiką Lietuvoje tiesiogiai sutapo su kitu rodikliu – naujų užsikrėtimų nustatymu. Tačiau šiuo metu mokslininkas pastebi, kad tokių dviejų rodiklių neatitikimas darosi vis ryškesnis.
„Guldomų į ligonines covidinių ligonių skaičius turėtų priklausyti nuo bendro užsikrėtusių skaičiaus. Todėl, jei žinome, kiek yra užsikrėtusių, tai nesunku prognozuoti, kiek bus užimta lovų covidiniais ligoniais, kiek reikės plaučių ventiliacijos ar deguonies aparatų“, – socialiniame tinkle dėstė A. Džiugys.
Ir atvirkščiai: jei yra žinoma, kiek asmenų paguldyta į ligonines, tai galima paskaičiuoti, kiek turėtų būti užsikrėtusių. Taip pat mokslininkas pateikia grafiką, kuriame raudoni taškai rodo paguldytų į ligonines COVID-19 ligonių skaičių, o juodi taškai – kiek jų turėtų būti paguldyta pagal oficialiai užsikrėtusių skaičių.
„Matome, kad jei iki lapkričio vidurio tie skaičiai daugiau mažiau sutapo, tai nuo lapkričio vidurio kovidinių ligonių (raudoni taškai) paguldoma vis daugiau nei turėtų būti pagal oficialiai užregistruotų užsikrėtusių skaičių (juodi taškai)“, – svarstė A. Džiugys.
Mokslininko teigimu, galima daryti prielaidą, jog mažiausiai apie 20-30 proc. užsikrėtusių „slapstosi“. Tai reiškia, kad praneša valdžiai apie savo ligą tik tada, kai be medikų pagalbos apsieiti nebegali.
„Tokių tikrai buvo ir anksčiau, bet dabar jų dalis žymiai išaugo. Arba dėl ribotų testavimo galimybių didelė dalis neturinčių simptomų irgi netiriama, nors jie ir norėtų išsitirti. Taip jie patenka į tuos 20-30 procentų ir, jei nesiizoliuoja, tai tampa užkrato platintojais, – rašė mokslininkas.
– Tai tik hipotezė, kurią reikia dar tikrinti. Laukiu kritikos ir pastabų, gal kas ras būdą, kaip tai paneigti.“
Taip pat A. Dulkys pateikia keletą priežasčių, kodėl kai kurie sergantys asmenys slapstosi. Mokslininko teigimu, tokį elgesį gali nulemti baimė, kad bus apribota jo ar namiškių judėjimo ir bendravimo laisvė, kad jo vengs kiti žmonės.
Be to, asmuo gali bijoti prarasti pajamas, nes bus apribotos galimybės dirbti, taip pat bijoti, kad bus apkaltintas kitų užkrėtimu.
Su NVSC bendradarbiauja ne visada
Pasak Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) gydytojos epidemiologės Daivos Razmuvienės, yra daugybė asmenų, kurie, susirgę koronavirusu, nenori atskleisti visų savo kontaktų arba nepasako nei vieno.
Toks elgesys ne tik apsunkina epidemiologų darbą, bet ir lemia tai, kad kai kurie žmonės taip ir nesužino, kada ir kur užsikrėtė.
„Daugėja atvejų, daugėja ir žmonių, nenorinčių kalbėti. Jų atsakymas būna „nenoriu ir viskas, neteiksiu informacijos“. Yra nenorinčių, yra meluojančių, visokių variantų. Klausiame, kur buvai, kur lankeisi, bet kai kurie ne visas vietas prisimena. Kiti specialiai nepamini tam tikrų vietų, pasibuvimų, susitikimų, kuriuose negalima būti. Kiti išvis paprašo netrukdyti su tokiais dalykais“, – kalbėjo D. Razmuvienė.
Šiuo metu Lietuvoje koronavirusu serga daugiau nei 47 tūkstančiai asmenų. Nuo COVID-19 mirė daugiau nei 700 žmonių.
