Apie tokios mobiliosios komandos darbo pradžią jau pranešė Kauno miesto, Panevėžio Raseinių, Prienų ir Ukmergės rajonų savivaldybės.

Mobiliosios komandos tikslas, pagal SAM, turėtų būti aplankyti ir prižiūrėti koronavirusu sergančiuosius ir rizikos grupėje esančius pacientus – tai reiškia, kad šeimos gydytojai turi vykti į COVID-19 sergančių nėščiųjų, 65 metų ar vyresnių, lėtinių ligų turinčių pacientų namus.

Visgi šeimos gydytojai tokią naujovę vertina itin kritiškai. Pasak jų, mobiliosios komandos nepasiteisins, o gali būti ir taip, kad po šio sprendimo izoliuotis turės dar daugiau medikų.

Ne darbas, o tik jo imitacija

Į „Delfi“ redakciją kreipėsi šeimos gydytoja, dirbanti privačioje klinikoje Kaune. Šiai klinikai taip pat buvo pavesta prisijungti prie mobiliosios komandos formavimo. Nors kol kas gydytoja Jurgita (vardas pakeistas, tikrasis redakcijai žinomas – aut. past.) dar nesilankė pas koronavirusu sergančius pacientus, tačiau jau dabar kyla daugybė klausimų. Be to, kaip pamini pašnekovė, ne vienas jos pažįstamas gydytojas yra nepatenkintas šiuo įstatymu.

„Pats įstatymas yra darbo imitacija. Tikslas yra siųsti komandą – šeimos gydytoją, slaugytoją ir slaugytojo padėjėją pas 65 metų ir vyresnius žmones, nėščiąsias, sergančiasias sunkesne koronaviruso forma. Visų pirma, šeimos gydytojas gydo tik lengvesne forma sergančiuosius. Visos sunkesnės formos yra gydomos stacionare. Antra, dauguma įstaigų nė neturi slaugytojo padėjėjų“, – sakė Jurgita.

Į paciento namus šeimos gydytojas išsiunčiamas tada, kai pacientą konsultuojantis kitas gydytojas įvertina žmogaus sveikatos būklę ir parašo siuntimą jo apžiūrai. Tačiau, pasak medikės, jau kalbant telefonu galima išgirsti, kada sergantysis dūsta, tad prasmės dar važiuoti jį apžiūrėti – tiesiog nėra.

„Koronaviruso sunki forma nuo lengvos tuo ir skiriasi, kad pasireiškia ne tik bendri nusiskundimai, tokie kaip karščiavimas, kaulų laužymas, nuovargis, bet ir dusulys, oro trūkumas. Toks pacientas yra jau ne šeimos gydytojo pacientas ir jam reikia važiuoti į ligoninę“, – pasakojo medikė.

Jokių tyrimų atlikti negali

Kitas aspektas, kurį pabrėžia Jurgita, yra tai, jog tiesiog neapgalvota, kur atvažiavusiam medikui reikia persirengti. Į sergančiojo namus einama su pilna aukščiausios apsaugos apranga – kombinezonu, akiniais, pirštinėmis ir t.t. Tačiau kur visa tai dėti išėjus iš buto? Iškart po kontakto su sergančiuoju visą specialiąją aprangą, laikantis infekcijos kontrolės reikalavimų, reikia sudėti į specialų maišą.

Dauguma privačių centrų, pasak pašnekovės, turi arba mažus automobilius, arba neturi ir tokių. Tuo metu Greitosios pagalbos medikai turi savo bokštus, specialias tam įrengtas patalpas. Tačiau dabar pas pacientus siunčiami šeimos gydytojai tokių persirengimo vietų neturi.

Taip pat medikus piktina ir tai, kad iš esmės tokių komandų darbas yra beprasmis, mat nei atlikti reikiamų tyrimų, nei paklausyti plaučių nebus galima.

„Mums reikia apsirengti nuo galvos iki kojų specialiu kombinezonu, jis negali būti pažeistas. Kai nuvažiuojame pas pacientą, plaučių paklausyti negalime, nes jau pažeistume kombinezono vientisumą. Tačiau ir nuvažiavus į priėmimą niekas nepuola klausyti plaučių, bet daro plaučių nuotrauką ar kompiuterinę tomografiją ir vertina, ar yra plaučių uždegimas ir pakitimai, ar ne, – sakė Jurgita.

– Galima pažiūrėti, kiek kraujyje yra deguonies. Bet irgi – jei kalbant su žmogumi girdisi, kad po kelių žodžių jis dūsta ir jam reikia giliai įkvėpti, nebereikia matuoti deguonies kiekio, nes ir taip matosi, kad jam reikia į ligoninę.“

Medikus stebina ir tai, kad mobili komanda gali būti sudaryta iš bet kurios poliklinikos darbuotojų. Tai reiškia, kad gydytojas, slaugytojas ir jo padėjėjas gali būti iš visai skirtingų įstaigų. Tai dar labiau didina riziką užsikrėsti. Be to, tokia komanda turi važiuoti į bet kurio juos iškvietusio paciento namus. Tai apsunkina atvažiavusio mediko darbą, kadangi važiuojant ne pas savo pacientą, nėra žinoma nei apie jo buvusias, nei apie esamas lėtines ligas.

„Apie to žmogaus gretutines ligas, jei jų neparašo to paciento šeimos gydytojas, jo ligų istorijos mes nieko nežinome. Paėmus tyrimus – kas ir kur juos atlieka? Ar aš tik atlieku tyrimą ir perduodu šeimos gydytojui, ar turiu ir gydymą skirti? Daug neaiškumų“, – apmaudo neslepia gydytoja.

Į izoliaciją gali būti išsiunčiama dar daugiau medikų

Gydytojui nuvykus pas pacientą ir pažeidus apsauginio kostiumo vientisumą, jam tektų izoliuotis 14 dienų. Tokiu atveju visus šio gydytojo pacientus turėtų laikinai perimti kitas gydytojas. O konsultuojamų ne koronavirusu sergančiųjų pacientų per dieną, pasak pašnekovės, yra nuo 30 iki 60.

„Jei esu sveika, dar galiu konsultuoti nuotoliniu būdu. Tačiau kad slaugytoja negalės dirbti nuotoliniu būdu, tai savaime aišku. Toks vaizdas, kad greitai nebebus, kam dirbti. Jei gydytojas turi išeiti izoliuotis, visus pacientus turi perimti kažkas kitas“, – kalbėjo gydytoja Jurgita.

Pasak jos, panašu, kad šis įstatymas yra tarsi „stumiamas buldozeriu“ ir vykdomas kuo greičiau, nors klausimų dar labai daug.

„Mes nesame prieš tokių pacientų vizitavimą. Šeimos gydytojai visada eidavo pas pacientus į namus. Tačiau dabar važiuojame pas visiškai svetimus pacientus, kai galiu važiuoti pas savo, kuriuos pažįstu ir pati galiu spręsti telefonu, ar reikia pas juos vykti. Galiu pakalbėti su tokiu žmogumi telefonu, nes žinau, kaip jis kalba, kaip bendrauja ir, jei jis nuolat gaudo orą, tai jau savaime suprantama, kad jam reikia į ligoninę, o ne mano vizito, – kalbėjo Jurgita.

– Šiuo atveju mus stumia į kažkokį darbą, kuris neturi prasmės. Kokia jo prasmė, jei negaliu paklausyti plaučių, kraujo tyrimo nepamatysiu ir išvis neaišku, kas jį pamatys. Galiu pažiūrėti tik deguonies kiekį kraujyje. Bet ir jis ne viską parodo. O plaučių uždegimo gali nesigirdėti.“

Savivaldybės organizavimą permetė ant gydymo įstaigų pečių

Lietuvos Šeimos gydytojų profesinės sąjungos pirmininkė, gydytoja Toma Kundrotė laikosi tokios pat nuomonės. Pasak jos, mobiliosios komandos prasmingumas yra labai abejotinas, mat nesunkia koronaviruso forma sergantiesiems užtenka ir konsultacijos telefonu.

„Savivaldybėms tas įsakymas buvo išleistas tam, kad jos galėtų komandas susiorganizuoti tokiais atvejais, kai jos reikalingos. Pavyzdžiui, kai globos namuose įvyksta protrūkis ir nebegali dirbti įprastas personalas. Tokiu atveju suprantama. Tačiau važiuoti pas pacientus, kaip dabar, prasmės jokios nėra“, – komentavo T. Kundrotė.

Pasak jos, dauguma savivaldybių suformuoti mobiliąsias komandas pavedė pačioms gydymo įstaigoms, taip užkraudamos papildomą darbą. Tačiau mažesnės gydymo įstaigos, dėl nedidelio skaičiaus medikų, negali to padaryti. Tokioms poliklinikoms buvo liepta sudaryti sutartis su kitomis įstaigomis.

Foto: Vidmantas Balkūnas

„Jei kasdien pas tą patį pacientą važiuoja vis kitas žmogus, tai kokia to prasmė? Kiekvieną kartą vis kitas gydytojas turės kontaktą su sergančiuoju, net ir su apranga, tačiau tai vis tiek kontaktas. Gal tada logiškiau važiuoti pas savo pacientus“, – svarstė gydytoja.

T. Kundrotė pastebi, kad vienintelis tyrimas, kurį gali atlikti pas COVID-19 sergantį nuvykęs gydytojas, yra deguonies kraujyje pamatavimas. Tačiau visai nesunkiai tokį pat veiksmą gali atlikti ir pats pacientas be gydytojo pagalbos.

„Deguonis matuojamas mažu ant piršto uždedamu mažu aparatu. Iš esmės pats pacientas gali tai padaryti ir informuoti gydytoją, kokie rodmenys. Nesuprantu, kam siųsti gydytojus, slaugytojus ir jų padėjėjus, kai galima nupirkti keliasdešimt tokių aparatų, išdalinti pacientams, kad jie patys matuotųsi deguonies kiekį kraujyje. Pasveikę grąžins, dezinfekavus bus galima duoti kitam pacientui“, – kalbėjo T. Kundrotė.

Tačiau pašnekovė pamini, kad būtų tikslinga kiekvienoje savivaldybėje turėti tokią mobilią komandą, kuri būtų sudaryta iš budinčių gydytojų ir prireikus galėtų pakeisti šeimos gydytojus, dirbančius slaugos, socialinės globos namuose.

„Šitos pastangos ir kiek viskas kainuos, tikrai neatsipirks ir nepasiteisins. Juk vis tiek, jei matysime, kad pacientui blogai, jis bus siunčiamas į priėmimą. Namuose nieko nepadarysi. Net siuntimo negali išrašyti, nes jis elektroninis, dėl jo reikia grįžti į gydymo įstaigą“, – sunkumus vardijo T. Kundrotė.

„Delfi“ kreipėsi į Sveikatos apsaugos ministeriją dėl komentaro apie susidariusią situaciją. Pateikiame SAM atsakymą.

Siekiant pagerinti pirminės ambulatorinės sveikatos priežiūros paslaugų teikimą koronavirusu (COVID-19) sergantiems pacientams jų namuose, buvo parengtas teisės aktas.

Šeimos gydytojai dėl įvairių priežasčių ne visada gali teikti kontaktines paslaugas koronavirusu sergantiems pacientams. Dalis šia liga sergančių pacientų, gali atvykti į karščiuojantiems pacientams priimti skirtą kabinetą įrengtą pirminės sveikatos priežiūros centre, kuriame jis yra prisirašęs. Taip pat pacientai gali nuvykti į karščiavimo kliniką. Tačiau didelė grupė pacientų, ypač vyresnio amžiaus, dėl sveikatos būklės neturi galimybės ir negali nuvykti nei į minėtą kabinetą, nei į karščiavimo klinką.

Blogai jausdamiesi jie kviečia greitąją medicinos pagalbą (GMP), yra vežami į ligoninių priėmimo skubiosios pagalbos skyrius ir, paaiškėjus, kad jų gydyti stacionare nereikia, paleidžiami į namus. Tai sukelia papildomą darbą GMP brigadoms, ligoninių priėmimo skubiosios pagalbos skyrių personalui. Įvertinus turimus duomenis paaiškėjo, kad tik 10 proc. iš GMP kvietusių pacientų yra vežami į ligonines ir tik 5 proc. iš atvežtųjų yra hospitalizuojami.

Tam, kad būtų galima objektyviai įvertinti koronavirusu sergančio rizikos grupei priskiriamo paciento sveikatos būklę, nuotolinės konsultacijos nepakanka, todėl šiuo teisės aktu ir yra stengiamasi sudaryti sąlygas gydytojui ar slaugytojui nuvykti į paciento namus. Tam, kad būtų tinkamai įvertinta paciento sveikatos būklė, vien plaučių auskultacijos nepakanka – turi būti vertinama ir kitų organų veikla, tačiau tam nebūtina atlikti laboratorinius (bendrus klinikinius ar biocheminius) tyrimus. Gydytojas, atvykęs į paciento namus per pirmą vizitą, turi pakankamai kompetencijos, kad, atsižvelgdamas į paciento lėtines ligas ir įvertinęs jo sveikatos būklę, skirtų reikiamą simptominį gydymą ar priimtų sprendimą dėl hospitalizacijos būtinybės. Mobilioji komanda, kurią sudarytų gydytojas ar slaugytojas turi užsidėti asmens apsaugos priemones ir po pažiūros jas nusirengti prie paciento namų ar buto durų.

Pažymime, kad šis teisės aktas sudarė galimybę savivaldybėms sudaryti mobiliąsias komandas ne tik iš viešųjų įstaigų sveikatos priežiūros specialistų, bet ir įgalino savivaldybes pasitelkti privačių įstaigų, teikiančių pirminės ambulatorinės sveikatos priežiūros paslaugas, darbuotojus. Deja, jau yra pavyzdžių, kai savivaldybių administracijos užuot, kaip nurodo teisės aktas, pačios sudariusios mobiliąsias komandas, administracijos direktoriaus įsakymu nurodė pirminės ambulatorinės sveikatos priežiūros paslaugas teikiančių įstaigų vadovams sudaryti šias komandas ir aptarnauti prie jų vadovaujamų įstaigų prisirašiusius pacientus. Tai visiškai iškreipia minėto teisės akto nuostatas.