Portalo Delfi kalbinti pašnekovai – į Seimą su konservatoriais išrinkta Lietuvos medikų sąjūdžio (LMS) pirmininkės pavaduotoja gydytoja Jurgita Sejonienė ir banko „Luminor“ ekonomistas Žygimantas Mauricas priminė, kad tokio dalyko, kaip nemokama medicina, apskritai nėra. Abu jie sutiko, kad sveikatos apsaugos finansavimo modelį reikėtų peržiūrėti, ir pateikė galimus sprendimo būdus, kaip į šią sritį pritraukti daugiau pinigų. Tarp jų – oficialios priemokos už tam tikras paslaugas, komfortą, skaidrumo didinimas, mecenavimas.
Nerimą sukėlęs įrašas
Neseniai pasklido daliai visuomenės nerimą sukėlusi informacija, neva artimiausiu metu pacientai už kai kurias jiems suteiktas medicinines paslaugas turės oficialiai primokėti.
Šurmulį sukėlė valdančiosios centro dešinės koalicijos sutartyje atsiradęs punktas apie sveikatos paslaugų kokybės ir prieinamumo užtikrinimą.
Ištrauka skamba taip: „Sveikatos paslaugų kokybės ir prieinamumo užtikrinimas. Kursime gyventojams patogią, prieinamą ir kokybišką, visoje šalyje paslaugas teikiančią, atsparią krizėms sveikatos priežiūros sistemą, nediskriminuodami privačių sveikatos priežiūros įstaigų.“
Šios eilutės opozicijoje likusiems socialdemokratams sukėlė įtarimų, kad ketinama privatizuoti sveikatos apsaugą. Socialdemokratų frakcijos išplatintoje pozicijoje dėl darbo 2020–2024 metų Seime rašoma, kad jie „su dideliu susirūpinimu stebės koalicijos sutartyje galimai nurodytas nuostatas privatizuoti sveikatos apsaugos sistemą ir visomis išgalėmis priešinsis tokiems siekiams. Sveikatos apsaugos sistema Lietuvoje turi būti vieša ir finansuojama iš mūsų visų mokamų mokesčių“.
Problema – neoficialūs pacientų mokėjimai
J. Sejonienė pastebėjo, kad socialdemokratams užkliuvęs sutarties punktas yra labai nekonkretus ir bendras, jokiu būdu nereiškiantis, kad gyventojai greitu metu turės tuštinti kišenes. Vis dėlto medikė paragino neturėti iliuzijų, kad yra nemokama medicina, ir mano, jog pribrendo reikalas diskutuoti apie tai.
„Iš tiesų nėra tokio dalyko, kaip nemokama medicina. Sveikatos priežiūros paslaugos kainuoja. Kainuoja jos brangiai, ypač kokybiškos. Dar reikia visada prisiminti, kad tų paslaugų poreikis labai didelis, o finansavimas nepakankamas. Yra labai dideli neoficialūs pacientų mokėjimai „iš kišenės“. Ta situacija nėra normali.
Aš suprantu visų norą gauti sveikatos priežiūros paslaugų pagal poreikį. Tas poreikis – vėlgi labai individualus dalykas. Realiai, kiek tų paslaugų reikėtų, kiek specialistai mato, kad jų reikėtų, ir kiek žmogus norėtų jų gauti, yra labai skirtingi dalykai“, – neabejojo J. Sejonienė.
Pašnekovės pastebėjimu, privalomąjį sveikatos draudimo (PSD) mokestį moka beveik pusė populiacijos, o naudojasi juo visi ir ne visai tolygiai. Tie, kuriems neužtenka tų paslaugų, priversti už jas primokėti.
„Visų pirma reikėtų siekti, kad nebūtų tų neoficialių mokėjimų, „iš kišenės“ išlaidų. Bent jau reikia siekti, kad jos būtų oficialios ir kad tie mokėjimai turėtų realią paskirtį bei naudą. Tai nereiškia, kad nereikėtų siekti didesnio biudžeto perskirstymo, – to, ką iš biudžeto gauna Privalomasis sveikatos draudimo fondas (PSDF). Žinoma, reikia siekti, kad tas santykis būtų kuo tolygesnis, kad valstybė prisidėtų lygiomis dalimis su žmonėmis, kurie patys moka PSD įmokas“, – kalbėjo politikė.
Pasak pašnekovės, gyventojai turėtų suprasti, kad už dalį paslaugų ilgainiui gali tekti primokėti, nepriklausomai nuo to, ar tai yra valstybinė, ar privati sveikatos priežiūros įstaiga.
„Taip daroma daugelyje Europos šalių. Tų mokesčių ar priemokų gali būti įvairių: vizito, hospitalizacijos. Tikslas yra edukuoti gyventojus, kad jie suprastų, jog paslaugų nėra begalybė ir negali jos visos „nuo iki“ būti nemokamos, kad ir kiek jomis naudojiesi“, – paaiškino J. Sejonienė.
Begalybė negali būti kokybiška
Bet ar apmokestinus tam tikras paslaugas nebūtų nuskriaustos pažeidžiamiausios visuomenės grupės?
„Valstybė ir kiti gyventojai ir šiaip prisideda prie to, kad tos grupės gautų sveikatos priežiūros paslaugas lygiai su kitais. Tai negali sakyti, kad jie kaip nors skriaudžiami. Aišku, į tas visuomenės grupes reikia atsižvelgti, juo labiau kad tikrai jų Lietuvoje yra nemaža dalis.
Vis dėlto aš pagrindinį akcentą dėčiau kalbėdama ne apie tai, kad kažkas kažką turėtų skriausti ar neskriausti, bet pirmiausia – apie edukaciją ir siekį, kad visuomenė apskritai būtų sveikesnė ir jai tų paslaugų reikėtų mažiau, o tos paslaugos, kurias gauna, būtų kaip įmanoma kokybiškesnės.
Jeigu orientuojamės į kiekybę, turime suprasti, kad begalybė negali būti kokybiška. Kokybiškos paslaugos kainuoja. Tiesiog reikia susitarti, kas, už kiek ir ką moka bei ką už tai gauna“, – kalbėjo pašnekovė.
Ji pastebėjo, kad, palyginti su kai kuriomis kitomis išsivysčiusiomis šalimis, tarp jų – ir Europos Sąjungos, Lietuvos sveikatos priežiūros paslaugų įkainiai skiriasi ir keliasdešimt kartų.
„Taip yra nepriklausomai nuo to, kad tos paslaugos iš esmės visose šalyse kainuoja vienodai: juk mes ir priemones tas pačias naudojame, ir vaistus. Visos sudedamosios dalys, iš kurių susideda sveikatos priežiūros paslauga, iš esmės visose šalyse kainuoja vienodai.
Bet, aišku, kiekviena šalis orientuojasi į tai, kiek uždirba ir kaip gyvena jos gyventojai, kiek jie gali už tą paslaugą sumokėti. Dėl to mūsų įkainiai nėra tokie dideli kaip kitose šalyse.
Tai reiškia, kad įstaigos, gaudamos nerealius, mažesnius įkainius už teikiamas sveikatos priežiūros paslaugas, vis tiek turi pirkti tas pačias priemones. Ir tada kažką tenka aukoti. Dažniausiai aukojamas sveikatos priežiūros darbuotojų darbo laikas, tai yra jie priversti daugiau dirbti ir už tą darbą gauti mažiau. Iš esmės tolygumas remiasi tuo, kad mes aukojame sveikatos priežiūros darbuotojus“, – sakė LMS atstovė.
Už didesnę kokybę reikėtų primokėti
J. Sejonienė atkreipė dėmesį ir į netolygias įmokų už sveikatos priežiūros paslaugas dalis, kurias sumoka gyventojai ir valstybė.
„Gyventojai sumoka du trečdalius tos sumos, kuri sudaro PSDF, valstybė prisideda vienu trečdaliu, nors gyventojų grupės ir tų, kurie patys moka, ir tų, už kuriuos moka valstybė, yra beveik tolygios.
Klausimas, aišku, ar reikia didinti biudžeto perskirstymą, kad didėtų dalis, skirta tiems, už kurių sveikatos priežiūrą moka valstybė.
Yra šalių, kur tas perskirstymas nėra didelis, bet patys gyventojai tiesiog daugiau moka už sveikatos priežiūros paslaugas. Ten yra labai išvystyta draudiminė medicina ir natūraliai tie gyventojai, kurie sau gali leisti įpirkti daugiau ir geresnių sveikatos priežiūros paslaugų, jas ir perka. O dalis gyventojų yra iš tiesų labiau nuskriausti, nes kai kurių paslaugų jie įpirkti negali. Taip yra JAV ir toje pačioje Airijoje, kur biudžeto perskirstymas sveikatos priežiūros naudai nėra toks didelis.
Mes orientuojamės į tą gyventojų grupę, kuri sau negali leisti tų paslaugų įpirkti. Bet tas solidarumas nėra begalinis.
Sveikatos priežiūros paslaugos turi būti kaip įmanoma prieinamesnės visoms gyventojų grupėms, bet tie, kurie gali sau leisti mokėti daugiau už sveikatos priežiūrą, turėtų būti skatinami tai ir daryti“, – neabejojo pašnekovė.
Priemokas reikėtų įteisinti
Kai kuriose šalyse, pvz., Latvijoje, egzistuoja paciento atėjimo mokestis. Paklausta, ar Lietuvoje tokio reikėtų, J. Sejonienė nebuvo tikra. Bet pastebėjo, kad dauguma šalių taiko vienokias ar kitokias priemokas.
„Aš nemanau, kad Lietuva yra išskirtinė ir apie tas priemokas nereikėtų galvoti. Vėlgi – priemoka nereiškia, kad gyventojas turės mokėti visą paslaugos kainą. Tos priemokos yra įvairios ir jų tikslas įvairus. Pavyzdžiui, vizito mokestis gyventojus skatina mažiau naudotis sveikatos priežiūros paslaugomis, mažinti vizitų skaičių ir, matyt, rinktis kitokias alternatyvas: sveikesnę gyvenseną, motyvuoti juos mažiau sirgti, o sveikatos priežiūros paslaugomis naudotis tada, kai tikrai yra reikalas“, – kalbėjo J. Sejonienė.
Racionalizuoti sveikatos priežiūros paslaugų teikimą, anot J. Sejonienės, padėtų ir neoficialių mokėjimų už vaistus, sveikatos priežiūros paslaugas mažinimas.
„Tas priemokas reikėtų stengtis paversti legaliomis, oficialiomis įmokomis. Sveikatos priežiūros biudžetas turėtų būti labiau subalansuotas“, – kalbėjo pašnekovė.
Jos nuomone, mažinti smulkiąją korupciją labai padėtų didėjantys darbuotojų atlyginimai.
„Kuo daugiau įplaukų, kuo didesnis PSD biudžetas, kuo didesni įkainiai ir darbo užmokesčiai sveikatos priežiūros darbuotojams, tuo jie mažiau motyvuoti imti tas neoficialias priemokas.
Bet apskritai neoficialios priemokos nereiškia tik kyšių. Tai yra visos išlaidos, kurias gyventojai iš savo kišenės moka papildomai ir ko jiems nefinansuoja PSDF: kiek išleidžia vaistams, sveikatos priežiūros paslaugoms. Tą reikia tiesiog formalizuoti ir kad tos įplaukos turėtų aiškų tikslą – didinti sveikatos priežiūros įkainius, galbūt finansuoti papildomas sveikatos priežiūros paslaugas, papildomus vaistus. Svarbu, kad aiškiai žinotume, už ką gyventojai moka, kiek jie moka ir ką iš to gauna patys, sveikatos priežiūros sistema ir sveikatos priežiūros darbuotojai.
Manau, kad pirmiausia, kad ir koks tas modelis, priedai ar mokesčiai būtų, reikalinga labai aiški diskusija, kad visos šalys suprastų, ką mes tuo norime pasiekti ir ką kiekvienas iš to išlošime“, – neabejojo J. Sejonienė.
Turėtų siųsti ataskaitą
Panašius galimus problemos sprendimo būdus portalui Delfi įvardijo ir ekonomistas Ž. Mauricas.
„Gyventojai neturėtų galvoti, kad vienos ar kitos paslaugos yra nemokamos. To žodžio „nemokamas“ neturėtų likti arba jo turėtų likti kiek įmanoma mažiau, kalbant apie viešąsias paslaugas – tiek švietimo, tiek sveikatos apsaugos.
Kiekviena paslauga turėtų turėti ir, beje, turi savo įkainį. Kiekvieno apsilankymo metu pacientas turėtų būti informuojamas, kiek tas jo apsilankymas kainavo ir kokia dalis yra kompensuojama.
Jeigu kompensuojama 100 proc. paslaugos, o tokių būtų dauguma, pacientas turėtų būti informuojamas, kad jam suteikta paslaugų už tokią vertę ir už jas buvo sumokėta iš „Sodros“ arba sveikatos draudimo įmokų. Taip būtų atliekama švietėjiška funkcija. Čia yra vadinamasis paskatų suderinamumas: žmogus neitų be reikalo, suvoktų, kiek kainuoja viena ar kita paslauga mokesčių mokėtojams, ir apskritai labiau vertintų viešąjį sektorių kaip tokį ir tai, kas yra esminis dalykas, reikalautų didesnės kokybės iš viešojo sektoriaus.
Jeigu žmogus, kurio ligai nustatyti naudota tam tikra moderni įranga, o tokios procedūros dažnai kainuoja labai daug, sužinotų, kad paslauga kainavo 200 eurų ar net truputį daugiau, jis kitaip žiūrėtų ir į pačią valstybę, tai didintų finansinį raštingumą bei pasitikėjimą valstybe. O kai atrodo nemokamai, nematai bendro vaizdo.
Aš apskritai siūlyčiau, kadangi visos technologijos pinga, metų gale siųsti bendrą viešųjų paslaugų gavimo ir mokesčių deklaraciją, kad žmogus matytų, už kokią sumą pasinaudojo viešosiomis paslaugomis, jeigu jos nebuvo pirmoji pagalba. Taip, be abejo, atsirastų ir privačiam sektoriui žymiai geresnių sąlygų tiek konkuruoti, tiek papildyti viešąjį sektorių“, – aiškino Ž. Mauricas.
Ekonomistas mano, kad turėtų būti ir labai aiškus, skaidrus papildomų paslaugų kainoraštis, tarkime, kiek kainuotų vienvietė, geresnė patalpa ar geresnis maistas, nes, kai tokių papildomų paslaugų kaina oficialiai nenurodoma, tai skatina kyšininkavimą.
Arbatpinigiai ir mecenavimas
Ž. Mauricas abejojo, kad, norint padidinti sveikatos priežiūros finansavimą, reikėtų pacientams įvesti papildomų mokesčių.
„Aš sakyčiau, kad Lietuvoje tam būtų dar šiek tiek ankstoka. Žiūrėkite, kiek yra nepasitenkinimo, kai parkavimą apmokestina prie tam tikrų ligoninių. Žmonės nėra įpratę prie to, kad kokie nors mokesčiai apskritai imami. Nors didžioji dalis tų, kurie labiausiai nepratę, neša kyšius saldainiais ir panašiai.
Šveicarijos modelis yra labai geras. Jie diferencijuoja patį draudimą pagal paslaugų kokybę. Ir Lietuva taip galėtų gauti papildomų pinigų, jei būtų imama skirtinga suma už skirtingą maisto ar palatų kokybę. Nemaža žmonių dalis, manau, sutiktų formaliai primokėti už didesnį komfortą“, – kalbėjo ekonomistas.
Dar vienas galimas sprendimas būtų įteisinti vadinamuosius arbatpinigius.
„Kadangi medikų atlyginimai dar nėra labai dideli, tai irgi variantas būtų įteisinti galimybę palikti arbatpinigių, gal net anonimiškai, aišku, jau po visų procedūrų.
Kitas dalykas – mecenavimas, kuris Lietuvoje dabar tikrai pribrendo. Yra žmonių, kurie gali skirti paramą. Pažiūrėkit, kai buvo koronaviruso krizė, atsirado labai daug verslininkų, verslų ir kitokių iniciatyvų, kurios pinigų medikams surinko gana daug“, – pastebėjo Ž. Mauricas.
