Ant sielos pasidarė kažkaip lengva, kad, matyt, nebus daugiau idiotiškų dažnai sveiku protu nesuvokiamų draudimų, ribojimų ir baudimų, nuo kurių jau ne vienam gyvenimas senai apkarto. Būna stebuklų, kai dievas išklauso ir mūsų maldas. Juk vienmandatinėje rinkimų apylinkėje ministras buvo savo oponento tiesiog suspardytas ir išvoliotas purve, paverstas politiniu lavonu. Rinkėjai pareiškė savo tvirtą poziciją – jie nenori naujame Seime matyti pono Verygos.
Atrodo, kad jau viskas aišku. Žmogau, vyriškai patylėk, viduje apverkdamas visas nuoskaudas, po truputį kraukis savo daiktus ir išsišluok kabinetą. Atsimenu, kad kažkada ir Prancūzijos prezidentas pareiškė, kad kai kurios šalys praleido gerą progą patylėti. Matyt, tos auksinės frazės mūsų ministras nežinojo, nes po triuškinančio pralaimėjimo iš karto pareiškė, kad galės „pagelbėti“ vertingais patarimais naujajam sveikatos apsaugos vadovui. Negana to, dar pabandė įkąsti ir Lietuvos Prezidentui, nutarusiam perimti koronavirusinės infekcijos valdymą bei tam tikslui įkurti kompetentingų ekspertų komisiją. Ponas Veryga įžūliai pareiškė, kad komisija nieko čia naujo nepadarys.
Gerbiamas ministre, o ką padarei pats? Juk kaip patyčios skambėjo „valstiečių“ partijos vadovų teiginiai, kad mes Europoje geriausiai buvome pasiruošę ir geriausiai suvaldėme koronavirusinės infekcijos pandemiją ir turime geriausią sveikatos apsaugos ministrą. Tikrovėje viskas buvo priešingai. Tikriausiai niekas iš medikų neužmirš, kad mums visiems Sveikatos apsaugos ministerijos vadovai begėdiškai melavo, kad turime visus reikiamus šaliai apsaugos priemonių ir diagnostinių testų koronavirusui nustatyti rezervus. Juk dauguma Lietuvos žmonių net ir gydytojų tuo šventai patikėjo.
Lietuvos medikai tikrai neužmirš, kad ministeriją vos ne prievartauti reikėjo, jog pagaliau būtų bent kiek išjudintas testavimas dėl koronaviruso, pradėtos taikyti adekvačios užsikrėtusių ar galimai kontaktavusių su užsikrėtusiais izoliacijos priemonės, pradėtas gaminti dezinfekcinis skystis, visuotinai pradėtos naudoti kaukės. Juk gerai atsimenu, kaip iš televizijos ekrano A. Veryga vos ne kvailiais išvadino visus, kurie masiškai pirko kaukes.
Dėl Sveikatos apsaugos ministerijos vadovybės kaltės į kovą su COVID-19 medikai stojo vos ne basi ir nuogi, dėl ko, palyginti su kitomis šalimis, turėjome didžiulį užsikrėtusio medicinos personalo procentą, buvo laikinai uždaromos net gydymo įstaigos. Jeigu ne privačių verslo struktūrų, pavienių asmenų, „Laisvės“ televizijos dotacijos, sunku įsivaizduoti, kaip būtų funkcionavusios gydymo įstaigos.
Po to mūsų ministras jau susigriebė, kad situacija tampa tikrai apverktina, todėl prasidėjo nereguliuojamas jokiais įstatymais (viešųjų pirkimų įstatymai laikinai buvo sustabdyti) visų priemonių (ir reikalingų ir beveik nereikalingų) kovai prieš koronavirusą pirkimai. Ir prasidėjo sveiku protu nesuvokiami dalykai. Greitieji testai (jų poreikis tuo metu tikrai buvo abejotinas) nupirkti už 6 milijonus eurų, kai galima buvo pirkti už 1,5. Už plaučių ventiliavimo aparatus permokėta 2 kartus. Mokymo kursai medikams nupirkti net 24 brangiau, negu siūlė Vilniaus universitetas. Taip pat buvo nupirkti brokuoti respiratoriai, neaiškios kilmės monitoriai gyvybinėms funkcijoms registruoti ir t. t.
Be abejo, juk už siūlomą rinkos kainą nupirkti prekę kiekvienas kvailys sugebėtų, o permokėti 24 kartus brangiau gali tik turintys ypatingą talentą. Ir žinote, kuo daugiau buvo tų pirkimų, tuo stipriau pradėjo sklisti iš mūsų ministerijos negeras kvapas. Pagaliau tas kvapas tapo toks nepakeliamas, kad atrodė, jog jis sklinda iš tokio dydžio mėšlo krūvos, kurios užtektų visiems Agrokoncerno laukams patręšti. Atsiprašau, o gal tik taip atrodė, nes kaltų dėl visų nesuvokiamų kaip ir nerasta. Nėra taip pat ir kaltų, kad nesuvaldyta antra koronaviruso banga, kad visos reikalingos priemonės kovai prieš COVID-19 diegiamos pavėluotai, neatsekami kontaktai, iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro bėga darbuotojai, o Seimo nariai skundžiasi, kad karštąja telefono linija dėl COVID-19 galėjo prisiskambinti tik iš 77 karto, o ministras ramina, kad bus atvejų, kada reikės skambinti ir 700 kartų.
Vienu žodžiu, kantrybės ir viskas bus gerai. Be to, ruošiamasi mesti šeimos gydytojus į koronavirusinės infekcijos židinius, ir tada jau tikrai neaišku, kas turės gydyti ligonius, kai masiškai pradės sirgti patys daktarai.
Toliau kalbant apie ministerijos nuveiktus darbus, be abejo, neišdildomą įspūdį visiems (ir medikams, ir pacientams) paliko naujoji vaistų politika. „Gydytis pigiausiais vaistais Lietuvoje taps madinga“, – pasakė ministras ir tikrai dėjo titaniškas pastangas, kad jo žodis taptų kūnu.
Kad dabartinė A. Verygos vykdoma vaistų reforma yra ne tik kad neracionali, bet ir tam tikrais atvejais gali sudaryti grėsmę pacientų sveikatai, o gal ir gyvybei buvo kalbėta iš televizijos ekranų, per radijo laidas, rašyta spaudoje, surengti piketai prie ministerijos ir Vyriausybės rūmų, išplatintas Lietuvos pacientų organizacijų atstovų tarybos (LPOAT) pirmininkės V. Augustinienės atviras laiškas A. Verygai. Bet ministrui į bet kokias kritines pastabas, matomai, tiesiog nusispjauti. Kaip sakoma, šunys loja, o karavanas eina toliau. Net teismo sprendimai dėl vaistų ministrui atrodė nesvarbūs, nes, pralaimėjęs teismus, toliau tęsė savo naująja vaistų politiką.
Kas ketvirtį buvo keičiami kompensuojamų vaistų kainynai, pastoviai išbraukiant iš kompensuojamų vaistų sąrašo medikamentus, kurie davė puikų gydymo efektą, įėjo į įvairias gydymo schemas. Gydytojams belikdavo tik susiimti už galvų. Bet juk valdžia visuomet teisi. Ministrui toliau eskaluojant vaistų atpiginimo idėją, negailestinga statistika parodė, jog daugiau nei per metus 600 kompensuojamų vaistų kainos išaugo beveik ketvirtadaliu, nes kai kurie „labai blogi“ vaistinių preparatų gamintojai didina Lietuvai taikomas vaistų kainas. Deja, tenka konstatuoti, kad jokia firma už savikainą mums vaistų tikrai nepardavinės, todėl artimoje ateityje, bandydami iš jėgos pozicijų reguliuoti kainas, tikrai neteksime dalies vaistų, kurie mums buvo reikalingi, o kai kam net gyvybiškai būtini.
Didelį šoką gydytojams, o po to ir ligoniams sukėlė „pirmo paskyrimo“ įsakymas, kada gydytojas, išrašydamas naują vaistą, arba po ilgesnės nei šešių mėnesių pertraukos turi daryti įrašą „Pirmas paskyrimas“, o vaistininkai privalo automatiškai parinkti pigiausius vaistus.
Aš daug kartų sakiau iš televizijos ekranų, rašiau straipsniuose, kad niekas neabejoja pigesnių generinių vaistų kokybe, ir tūkstančiams pacientų jie puikiausiai tiks, bet atsiras šimtai, kuriems dėl atsiradusių alerginių reakcijų ar kitų priežasčių bus reikalingi originalūs vaistai. Tokiais atvejais gydytojams atimama teisė skirti gydymui optimalų vaistą, o pacientui – gauti tinkamiausią gydymą.
Gyventojai, norėdami rinktis jiems reikalingą, o ne pigiausią vaistą, turi gydytis savo lėšomis. Deja, ministras, į jokias diskusijas nesileido ir dabar vėl (ačiū dievui, kad jau paskutinį kartą) išbraukė iš kompensuojamų vaistų sąrašo dalį įprastų ir labai reikalingų vaistų.
Beje, joks teisininkas man negalėjo paaiškinti, kodėl žmogus, mokantis mokesčius, turėdamas sveikatos draudimą, jei jam netinka p. Verygos „skiriamas vaistas“, negali su kompensacija gauti jam reikalingą vaistą, kodėl jis turi pilną kainą mokėti iš savo kišenės. Iš kur tas teisinis nihilizmas, kodėl paminamos žmogaus teisės.
Tęsiant ministro „nuveiktų“ darbų apžvalgą, aišku negalima užmiršti buvusios planuose grandiozinės rajonų ligoninių reformos, tai yra jų redukavimo, paverčiant buvusias gydymo įstaigas slaugos įstaigomis. Visi „valstiečių“ partijos atstovai teigė, jog tai bus vienintelis ministras, kuris pajėgus tai padaryti. Siekiant tų tikslų, tikrai dėtos didelės pastangos formuojant reikiamą visuomenės opiniją – pasirodė straipsniai ir televizijos reportažai apie tai, kad rajonų gydytojų kvalifikacija labai žema, suteikiamos paslaugos yra nekokybiškos ir gydytis tokiose įstaigose yra pavojinga. Pasėti nepasitikėjimo sėklą juk yra labai paprasta, ypač jei tavo rankose licencijavimo tarnyba, kur galima nustatyti veiklos normatyvus – kiek operacijų, kiek procedūrų reikia atlikti per metus ir pan., kad būtų išduota licencija.
Toliau, ligonių kasos nepasirašo sutarties – nėra finansavimo, ir finišas aiškus. Deja, labai greitai, sulaukus visuomenės pasipriešinimo, partijos vadovybė suprato, jog negalima kirsti šakos, ant kurios sėdi – pradėjus redukuoti rajonų ligonines, bus prarasti rinkėjų balsai. Ligoninių reforma rajonų žmonių džiaugsmui žlugo. Niekas taip pat neužmirš, kad vienas iš arkliukų, atnešusių „valstiečių“ partiją į valdžios olimpą buvo išreklamuota kovos prieš alkoholį kampanija. Vykdant priešrinkiminę agitaciją, visoms kaimo moteriškėms buvo žadama išblaivinti ne tik jų vyrus, bet ir visą Lietuvą.
Atsimenate, kaip subtiliai buvo prasukta antialkoholinė kampanija. Iš pradžių pateikė ženkliai padidintus (net 4 litrais daugiau) suklastotus alkoholio suvartojimo duomenis Lietuvoje. Todėl buvo gan lengva Seime priimti įstatymus, draudžiančius gerti alkoholinius gėrimus asmenims iki 20 metų, įteisinti alkoholinių gėrimų reklamos plėšimus iš užsienio gaunamų žurnalų, jau nekalbant apie ženklų kainų pakėlimą alkoholiniams gėrimams bei laiko apribojimą, kada tuos gėrimus galima nusipirkti. Tuo metu teko bendrauti su kolegomis iš užsienio, kurie pripažino, kad įspūdis tikrai slogus. Savo politikų pastangomis Lietuva buvo pilnai sukompromituota tarptautiniu lygiu, išeksponuota kaip visiškų alkoholikų kraštas.
Aš gerai suprantu alkoholizmo problemų mastą, bet taikomos priemonės turi būti adekvačios, ko realiai aš dabar kaip tik ir pasigendu. Kaip rodo pasaulio šalių praktika, draudimais čia nieko nepasieksi. Reikalingas ilgas auklėjamasis darbas. Visuomet sakiau, kad alkoholinių gėrimų draudimas iki 20 metų yra tikrai perteklinė priemonė, kuri, beje, kaip ir pilną fiasko kažkada patyręs „Sausas įstatymas“, gali turėti atvirkštinį efektą. Nejaugi galvojame, kad 18–19 metų jaunimas dar nesubrendęs, dar nesusiformavusios asmenybės.
Deja, su apgailestavimu turiu pripažinti, kad aš buvau teisus. Kaip parodė Vilniaus universiteto mokslininkų atlikti tyrimai, per „valstiečių“ valdymo kadenciją padaugėjo asmenų, vartojančių alkoholinius gėrimus. O pats liūdniausias faktas, kad amžiaus grupėje iki 30 metų geriančių skaičius tapo net dvigubai didesnis.
O kas toliau? Išsirinkome naują Lietuvos Seimą. Matomai, pagrindinis uždavinys naujai valdžiai – koronavirusinės pandemijos (antros bangos) suvaldymas. Tai, kad iniciatyvą šios problemos sprendimui perima Lietuvos Prezidentas – tai reikšmingas ir svarbus posūkis, leidžiantis lengviau ir operatyviau sutelkti visas jėgas tinkamose kryptyse. Buriama šalia Prezidento nepriklausomų ekspertų komanda – būtina priemonė savalaikiam situacijos įvertinimui ir adekvačių sprendimų priėmimui. Ką daryti šiuo metu? Būtina sustiprinti yrantį Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą. Ne Sveikatos apsaugos ministerijos vadovybei reikėjo po 1000 eurų pridėti priedus, o, būtent šio centro darbuotojams ir kur kas didesnius. Testavimai dėl COVID-19 vėluoja dėl darbuotojų trūkumo.
Galbūt, reikėtų įtraukti didesnių įstaigų laboratorijas bei pasinaudoti privačių gydymo įstaigų pajėgumais. Vėl sugrįžti prie visuotino karantino. Kol kas jokių masinių renginių, kapinių lankymo, atidėti gimtadienių ir visokių kitų giminių švenčių šventimą. Įeinant į krautuvę, privalomas temperatūros matavimas, atstumai tarp žmonių, kaukės ir t.t. Beje, kaukių apsauga tik 40–60%. Gal spręsti klausimą apie žmonių, priklausančių rizikos grupei, aprūpinimą moderniais respiratoriais, kurių apsauga iki 90%.
Kadangi šiuo metu koronoviruso kontrolė prarasta, asmeninė kiekvieno žmogaus atsakomybė saugantis nuo COVID-19 tampa išskirtinai svarbiu klausimu. Reikia stengtis visuomenei įdiegti suvokimą, kad, užsikrėtus koronavirusine infekcija, gali būti ir tokios ligos formos, kada nėra jokios klinikos, žmogus jaučiasi sveikas, bet jis gali užkrėsti aplinkinius. Todėl kaukių dėvėjimas privalomas bet kuriuo atveju, kaip ir visos kitos apsaugos priemonės. Todėl šiuo metu pagrindinė taisyklė – į kiekvieną sutiktą žmogų žiūrėti kaip į potencialų infekcijos šaltinį, kuris jus gali užkrėsti. Apsisaugoti mes galime tik patys.
