VU mokslininkai taip pat neseniai atliko tyrimą, kuris parodė, kad dvi savaitės po simptomų pasireiškimo arba po teigiamo PGR testo daugumos žmonių kraujyje antikūnai jau yra aptinkami. Jie buvo aptinkami ir vėliau – po mėnesio ar dviejų.

„Tokia yra imuninio atsako dinamika. Paprastai antikūnų lygis kraujyje tam tikrą laiką didėja, pasiekia piką ir paskui pradeda mažėti, jeigu žmogus pakartotinai nesusiduria su tuo pačiu antigenu. Taip vyksta bet kurio imuninio atsako atveju“, – sako prof. A. Žvirblienė.

Aurelija Žvirblienė

Neseniai VU mokslininkai Nemenčinėje ištyrė žmones, kuriems naujojo koronaviruso infekcija buvo patvirtinta prieš 2 mėnesius. Didžioji dauguma šių žmonių turėjo virusui specifiškų antikūnų, net jei jokių infekcijos simptomų nebuvo ar jie buvo labai nežymūs.

„Antikūnų paprastai taip greit nesumažėja“, – sakė imunologė A. Žvirblienė ir pridūrė, kad visgi po 4-6 mėnesių antikūnų lygis gali nukristi, o jų pradinis kiekis gali priklausyti nuo to, kokio stiprumo buvo infekcija.

„Jeigu žmogui pasireiškia stiprūs simptomai, būklė sunki, tai paprastai antikūnų susidaro daugiau, nes sunki infekcija labiau suaktyvina imuninę sistemą, – sakė VU prof. A. Žvirblienė.

– O jeigu infekcijos forma besimptomė arba labai lengva, tai jau nuo pat ligos pradžios antikūnų gali būti mažiau.“

Mokslininkė sako, kad tai yra normali imuninio atsako eiga. Po antikūnų sumažėjimo susidaro vadinamosios imuninės atminties ląstelės, kurių aktyvumo išmatuoti neįmatoma, tačiau šios ląstelės saugo žmogaus organizmą nuo pakartotinio užsikrėtimo arba kitas užsikrėtimas būna lengvesnis.

„Tos ląstelės tiesiog laukia, kol antigenas paklius pakartotinai, tada jos vėl yra greitai aktyvuojamos. Antikūnų lygio nukritimas nebūtinai reiškia, kad imuninis atsakas visiškai pranyko. Imunitetą užtikrina ne tik antikūnai, bet ir kiti imuninės sistemos komponentai – T limfocitai, o jų aktyvumą sunku išmatuoti“, – sako prof. A. Žvirblienė ir akcentuoja, kad dėl to negalima daryti išvadų, kad po 3 mėnesių nuo COVID-19 simptomų pasireiškimo imunitetas visiškai dingsta.

Visgi sunku ir teigti, kad, jei antikūnų nebus, tai žmogus vis tiek bus atsparus virusui.

„Žinoma, yra labai gerai, jei žmogus turi virusą neutralizuojančių antikūnų, kurie labai greitai gali nukenksminti virusą. O jeigu jų lygis yra tiek sumažėjęs, kad net to nustatyti nebeįmanoma, tai kažkiek užtrunka laiko imuninei sistemai iš naujo sureaguoti į virusą, – sakė prof. A. Žvirblienė.

– Bet netgi tuo atveju, jei antikūnai kraujyje nebeaptinkami, mes galime turėti tų imuninės atminties ląstelių. Visgi, mes negalime žinoti, ar jų iš tiesų turime ir kiek turime, nes jų išmatuoti neįmanoma. Ar mes jas turime, paaiškėja tada, jei virusas į organizmą pateko dar kartą, tačiau tada žmogus nesuserga. Tai reiškia, kad virusas gebėjo suaktyvinti imuninės atminties ląsteles ir tą apsaugą užtikrinti. Be to, tai įvyksta žymiai greičiau negu tada, kai žmogus su virusu susiduria pirmą kartą. “

Viltys dėl vakcinos dar tikrai nežlunga? – paklausėme imunologės.

„Ne, jokiu būdu. Išbandomų vakcinų formatai yra kuriami įvairūs. Be abejo, vakcinų kūrėjai stengiasi parinkti tokį formatą, kad kuo efektyviau imuninė sistema būtų suaktyvinama, – sakė prof. A. Žvirblienė.

– Be abejo, kuriant vakciną irgi bus patikrinta, kiek reikia kartų skiepytis – reikės vieno, dviejų, o gal trijų kartų.

Jei vakcina apsaugotų mažiau nei 3 mėnesius, tai negalėtume sakyti, kad vakciną sukurti pavyko.“

Mokslininkė sako, kad dėl šių priežasčių nereikia tikėtis, kad vakcina bus sukuriama per keletą mėnesių.

Profesorė sako, jei norime žinoti, ar vakcina veiks bent po metų nuo paskiepijimo, reikės išmatuoti įvairius imuninės sistemos rodiklius – ne tik tiesiog išmatuoti antikūnus, bet ir neutralizuojančius antikūnus, o juos išmatuoti yra žymiai sunkiau.

„Tada reikia su pačiu virusu dirbti ir atlikti eksperimentus, žiūrėti, kaip imunizuoto žmogaus serumas sugeba viruso dauginimąsi sustabdyti. Tai yra žymiai sudėtingesni eksperimentai, – sakė prof. A. Žvirblienė.

– Kuriant vakciną turės būti atliekami užkrėstumo eksperimentai, pavyzdžiui, su beždžionėmis. Po vakcinos suleidimo užkrečiama virusu ir žiūrima, ar tas imunizuotas individas yra apsaugotas. Tada bus išaiškintas svarbus laiko tarpas, ar individas apsaugotas 3 mėnesiams, ar metams, ar dviem. Tai toks normalus vakcinos kūrimo kelias – turi būti viskas labai gerai ištirta, kiek ilgai apsauginis atsakas išlieka ir kiek tie imuniteto rodikliai išlieka.“

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (57)