Pokalbio metu slaugytojas Darius atskleidė, kad nauja patirtimi tapo dalyvavimas kuriant Karščiavimo kliniką, o karantino laikotarpiu ypač nustebino žmonių sąmoningumas ir palaikymas. Kaip atrodo pamaina Karščiavimo klinikoje, „šalto proto“ bei kitus atradimus per karantiną ir laisvės jausmą viskam pasibaigus – pokalbyje su D. Adomavičiumi.

Kokiomis nuotaikomis gyvenate šiomis dienomis?

Šiomis dienomis nuotaikos labai geros. Atrodo, Šiauliuose neblogai susitvarkėme su COVID-19 infekcija. Srautus atskyrėme, darbus pasidalijome ir panašu einame link to, kad viskas pagaliau grįš į senąsias vėžes. Labai pasiilgau savo senojo darbo.

Kaip COVID-19 pandemija pakoregavo jūsų dienotvarkę? Kokių pokyčių įvedė?

Iki karantino dirbau Skubiosios pagalbos-Priėmimo skyriuje (SPS). Labai mėgstu savo darbą, nes jame nėra monotonijos, kiekviena diena atneša vis kažką naujo. Ypač mėgstu dirbti intensyviosios terapijos palatoje. SPS darbo tikrai netrūkdavo, tačiau tai atnešdavo milžinišką pasitenkinimą bei laimę.

Dabar dirbu Karščiavimo klinikos priėmimo skyriuje. Darbas skiriasi kardinaliai. Čia yra griežtas režimas: poilsis kas 4 valandas, visuomet ant rankų dvigubas sluoksnis pirštinių, nuolat dėvimas respiratorius bei chalatas, kuris, tiesa, nėra labai patogus, visada su antbačiais, kurie šnarėdami visiems praneša, kad ateini, visad su kepuraite bei veido skydu arba dar vienais akiniais (pirmuosius nešioju, dėl pasilpusio regėjimo, o antruosius, kaip apsaugos priemonę).

Tačiau pasikeitė ne tik mūsų apranga, bet ir darbo specifika. Senajame darbe buvo daugiau progų sulaukti pagalbos iš kolegų ar, esant poreikiui, iš kitų skyrių. O čia mes esame izoliuoti. Prireikus išsikviesti pagalbos iš reanimacijos skyriaus sunku, nes ilgai užtrunka, kol iš kito pastato su automobiliu atvyksta reanimacijos komanda, dėl to, Karščiavimo klinikos slaugytojai kartu su skubiosios medicinos gydytojais atlieka visus darbus, kuriuose seniau sulaukdavome pagalbos.

Čia išryškėja ir dar vienas didžiulis skirtumas – esame nutolę nuo reanimacijos skyriaus. Vadinasi, kad pablogėjus paciento būklei, jo negalėsime labai greitai perkelti į reanimaciją, dėl to privalome savo jėgomis suktis iš sudėtingų padėčių. Lygiai tokia pati situacija su gydytojais konsultantais.

Bet kadangi Karščiavimo klinikos SPS dirba beveik visi skubiosios medicinos gydytojai, tai jie atlieka įvairias procedūras, kurias seniau atlikdavo gydytojai konsultantai. Kalbu apie CVK vedimo, pleuros punkcijos, juosmeninės punkcijos, endoskopoijos, nosies tamponavimo, gerklės pūlinio atvėrimo ir kitas procedūras. Man kaip slaugytojui reikia dalyvauti tose procedūrose, taip išmokstu vis kažką naujo ir patiriu tai, ko prieš tai darbe nebūdavo. Nors seniau dirbau skubiosios pagalbos skyriuje, ir atrodo, dabar dirbu skubiosios pagalbos skyriuje, tačiau darbas tikrai skiriasi. Nors pacientų srautas ir mažesnis, tačiau tie pacientai kitokie, darbas su jais kitoks, sąlygos visiškai kitokios.

Koks dabar yra darbas su pacientais? Kaip jis pasikeitė?

Pacientai atvyksta dabar labiau išsigandę ir tam yra keletas priežasčių: jie atskirti nuo bendro srauto ir turi baimę susirgti COVID-19 virusu, o ir mes gana grėsmingai atrodome su gausia apsaugine apranga. Pacientus reikia raminti, paaiškinti, kad čia tiesiog tokia tvarka, kad jie nebūtinai serga koronavirusine infekcija, bet mes imamės priemonių, kad juos saugotume nuo galimo užsikrėtimo ir panašiai. Pasitaikė atvejų, kad pacientai, nukreipti į Karščiavimo klinikos SPS ir pamatę darbuotojus su apsauginėmis aprangomis, išsigąsdavo ir atsisakydavo užeiti į vidų. Ta įtampa iš pacientų tikrai jaučiasi.

Skubios pagalbos skyriuje pacientai būna izoliacinėse palatose ir iš jų griežtai draudžiama išeiti, kol laukia tyrimų rezultatų, dažnai jų tenka laukti ir daugiau kaip 12 valandų. Tad pacientai jaučiasi suvaržyti, atsiranda ir nepasitenkinimo apraiškų, neva mes pažeidžiame jų teises ir laisves. Bet su kiekvienu randame bendrą kalbą. Kadangi pacientai izoliuoti atskirai, tai kiekvieną jų reikia aplankyti, užeiti paklausti, kaip jaučiausi, ar reikalinga kokia nors pagalba, nes prabėgomis per uždarytas duris nei pacientus matau aš, nei jie mato mane.

Senajame skubios pagalbos skyriuje pacientus matydavome, nes mūsų postas yra skyriaus viduryje, o ir pacientai matydavo mus, dėl to vykdavo lengvesnė komunikacija. Dabar šiek tiek sunkiau.

Karantino metu nauja patirtimi Jums tapo ir Karščiavimo klinikos skubios pagalbos-priėmimo skyriaus įkūrimas. Papasakokite, kaip vyko šis procesas ir kaip atrodo pamaina dirbant tokioje klinikoje.

Taip jau susiklostė aplinkybės, kad aš su savo kolegomis slaugytojais, gydytojais ir pagalbiniu personalu įkūrėme Karščiavimo klinikos skubios pagalbos-priėmimo skyrių (SPS). Iš Sveikatos apsaugos ministerijos gavome rekomendaciją atskirti pacientų srautus, o kaip tą padarysime buvo mūsų ligoninės sprendimas. Buvo nuspręsta Karščiavimo kliniką įkurti atskirame nuo ligoninės pastate. Kai atėjome į jį, radome tik plikas sienas, todėl viską kūrėme nuo nulio. Pastatas nebuvo statytas ir pritaikytas būtent tokioms sąlygoms, dėl to reikėjo pasukti galvą kur, kaip ir ką daryti. Didžiausias indėlis šiame procese buvo mano kolegų gydytojų Martyno ir Mariaus. Tačiau slaugytojai taip pat nebuvo palikti nuošalyje.

Nemažai kartų iki Karščiavimo klinikos atidarymo teko čia lankytis ir spręsti, kur bus kokia patalpa, pro kurį įėjimą patogiausia patekti pacientams, pro kur išeiti, kaip į patalpą pateks personalas, kurios zonos yra „žaliosios" su minimaliausia rizika, o kur bus įrengtos aukščiausios rizikos „raudonosios“ zonos. Išplanavome patalpą kalbėdami, diskutuodami ir bandydami rasti visiems tinkantį sprendimą. Labai gerai, kad tuos sprendimus ir priėmė tie žmonės, kurie dirba šios ligoninės Skubios pagalbos skyriuje. Tokiu būdu, manau, gavome patogiausias ir kaip galima geriausias sąlygas dirbti. Labai malonu, kad vadovai mumis pasitikėjo, kad leido išsakyti nuomonę ir dalyvauti sprendimų priėmime.

Karščiavimo klinika veikia 24 valandas per parą, kaip ir bet kuris Skubios pagalbos skyrius. Iš pradžių čia patekdavo visi pacientai, kurie buvo grįžę iš užsienio ir jautė viršutinių kvėpavimo takų infekcijos požymius, taip pat tie pacientai, kurie kontaktavo su asmenimis, grįžusiais iš užsienio, ar su asmenimis, turinčiais viršutinių kvėpavimo takų infekcijos simptomų. Vėliau, kai virusas pradėjo plisti tarp Lietuvos gyventojų, čia pradėjo patekti visi karščiuojantys, dūstantys ar viršutinių kvėpavimo takų simptomus jaučiantys pacientai.

Pamaina prasideda panašiai, kaip ir visuose darbuose. Ryte susirenkame, perduodame budėjimą, trumpai pasidaliname įspūdžiais ir kimbame į darbus. Patikriname, ar visos priemonės vietoje ir ar viskas veikia. Toliau dirbame su pacientais. Aš, kaip slaugytojas, juos registruoju, rūpinuosi, paimu laboratorinius tyrimus, asistuoju įvairioms gydytojo atliekamoms procedūroms, tvarkau dokumentaciją. Dabar prie viso to prisideda ir mentoriaus pareigos, nes nemaža dalis personalo yra iš kitų skyrių ir juos reikia mokyti SPS darbo specifikos, ir vadybininko pareigos, nes reikia rūpintis turimomis priemonėmis bei planuoti jų poreikius, planuoti paciento pervežimus automobiliu į centrinę ligoninę stacionarizavimui ar tyrimų atlikimui, taip pat koordinuoti slaugytojų bei pagalbinio personalo darbą.

Pagrindinis skirtumas čia nuo darbo bet kur kitur, tai – griežtas režimas. Negalime nueiti bet kada tik užsimanę į švarią zoną poilsiui, stengiamės eiti kas 4 valandas, pailsime, pavalgome. Taip pat nepatogu, kad visą laiką turime dėvėti respiratorius, apsauginius chalatus ar kombinezonus. Sunku buvo prie viso to priprasti.

Manau, kad viskam pasibaigus aplankys laisvės jausmas, kai galėsime išsinerti iš oda tapusių pirštinių ir chalatų, galėsim nusimesti našta tapusius respiratorius bei kaukes ir pasijausti vėl laisvais žmonėmis. Manau, kad visi laukiame tos dienos, kai viskas po truputį grįš į senąsias vėžes.

Kaip karantino laikotarpis Jus nustebino? Kas įstrigo kaip netikėta, neįprasta?

Karantino laikotarpis mane iš tiesų labai nustebino. Aš nesitikėjau tokio žmonių sąmoningumo, medikų palaikymo. Daugelis laikosi karantino sąlygų, supranta to svarbą, labai džiugu dėl to. Dar niekada medikai nebuvo taip vertinami kaip dabar. Labai malonu, kai darbe pacientai dėkoja tiesiog už tai, kad mes esame. Kartais tiesiog tos padėkos ir tereikia, kad viskas būtų gerai. Norėčiau visiems padėkoti už tą palaikymą ir sąmoningumą.

Žinoma, karantinas atnešė ir ne tokių malonių dalykų. Sutikęs kolegą nebegali jam paspausti rankos ar paplekšnoti per petį, nes reikia laikytis atstumo. Aš emocionalus žmogus, dažnai kolegoms paplekšnoju per petį ir juos pagiriu ir padėkoju, dabar to daryti negaliu, o žodžiais emociją perduoti sunku. Tačiau bandau prisitaikyti, o kas belieka?

Be to, ekstremali situacija parodė, kas yra kas. Aš pats pradedu iš naujo atrasti save – atsiskleidžia savybės, kurių įprastoje būsenoje nepamatai. Pastebėjau, kad vis dar gebu išlaikyti šaltą protą, tačiau kartais darausi per irzlus ir per daug piktas. Todėl norėčiau atsiprašyti kolegų, jei kartais per griežtai ką nors pasakau ar ne visiškai adekvačiai sureaguoju. Tiesiog laikotarpis neįprastas, ir duok Dieve nepakartojamas.

Su kokiomis savo emocijomis susidūrėte karantino metu?

Karantino metu aplanko įvairios emocijos. Kartais labai džiaugiuosi. Džiugina žmonių sąmoningumas, kolegų supratingumas ir palaikymas, džiugina pagarba, kuri labai jaučiama iš pacientų, džiugina tai, kad jaučiuosi reikalingas, kad galiu kažkam padėti. Tačiau ne visos emocijos yra teigiamos. Aš esu savikritiškas žmogus. Dažnai aplanko nusivylimo savimi jausmas. Atrodo, kad galėjau geriau, galėjau kitaip... Guodžiuosi tik tuo, kad esu jaunas ir vis dar visko mokausi. Viską įvertinus, manau, kad visa tai gera patirtis ir geras užsigrūdinimas. Aš viską priimu kaip pamoką, kaip nuotykį. Šita situacija kaip stiklas: arba užsigrūdini, arba nuo menkiausio smūgio subyri į mažus gabaliukus...

Kodėl apskritai pasirinkote medicinos kelią?

Aš visą laiką norėjau nuveikti kažką prasmingo, kažką ne dėl savęs, o dėl kitų. Todėl nuo pat mažens svajojau būti policijos pareigūnu.

Deja, aplinkybės susiklostė taip, kad dėl pasilpusio regėjimo nepavyko įstoti į Lietuvos policijos mokyklą. Jaučiausi labai demotyvuotas, nes vaikystės svajonė neišsipildė, o tuo metu plano B neturėjau.

Taip jau gavosi, kad tais metais po vidurinės mokyklos baigimo, niekur ir nebebandžiau įstoti, nes nieko nenorėjau. Dėl to, metus laiko dirbau įvairiausius darbus, kad atrasčiau save: teko šluoti gatves, valyti viešuosiuos tualetus, pas ūkininką prižiūrėti galvijus. Taip atsirado motyvacija siekti kažko daugiau. O kadangi norėjau padėti kitiems – tapau slaugytoju.

Pirmomis studijų dienomis galvojau, kad labai suklydau. Maniau, kad pasirinkau labai „moterišką“ profesiją, tačiau keletas pokalbių su dėstytojais mane nuramino. Po to nei karto studijų metu ar baigęs studijas nesuabejojau savo pasirinkimu. Aš labai mėgstu savo darbą. Man tai kaip džiazas ar rokenrolas. Kas dieną mėgaujuosi tuo, ką darau.

Kas padeda atsipalaiduoti po darbo dienos? Kokius turite laisvalaikio užsiėmimus? Ne tik karantino metu, bet ir apskritai gyvenime.

Po darbo atsipalaiduoti padeda mano šeima. Mane labai palaiko mano draugė Nida (tikiuosi, būsima žmona) bei mano katinas Maksas. Taip pat atsipalaiduoti padeda muzika, knygų skaitymas bei fizinė veikla – daug vaikštinėju, į darbą kaskart daugiau nei 5 km važiuoju dviračiu. Taip pat jaučiu ir kolegų palaikymą. Labai malonu, kad Skubiosios pagalbos skyriuje mes esame viena didelė šeima. Pas mus nebelikę medikų skirstymo į kastas ar grupes. Visi jaučiamės lygūs ir reikalingi. Už tai labai esu dėkingas mūsų vadovui Mariui.

Ko palinkėtumėte kolegoms, dirbantiems priešakinėse linijose?

Visiems kolegoms, kurie dirba su COVID-19, palinkėčiau kantrybės ir stiprybės. Puikiai suprantu, kad aplanko neigiamos emocijos ir dažnai norisi tiesiog viską mesti, tačiau kas turi pradžią, tas turi ir pabaigą. Kažkada viskas baigsis, o mes, kurie dirbame priešakinėse linijose, gausime labai gerą pamoką. Tebūnie visa tai kaip pratybos. Mokykimės, bręskime, nes niekada nežinome, kada gali vėl to prireikti.

Projektas „Priešakinėse linijose“ siekia suburti visų sričių Lietuvos medicinos darbuotojus ir kartu kurti karantino metraštį globalios pandemijos COVID-19 metu. Kviečiame visus medicinos darbuotojus pasidalinti savo pačių įamžintomis akimirkomis – vaizdo medžiaga, nuotraukomis, asmeninėmis istorijomis, atskleisti savo emocijas, darbo užkulisius, kasdienius džiaugsmus, kurti stiprų vienybės pojūtį bei palikti autentišką turinį ateities kartoms. Informacijos laukiame akimirkos@ugdantikomunikacija.lt.

Šiaulių ligoninės priimamasis