„Man net baisu apie tai pagalvoti, kas būtų buvę, jei mes nebūtume spėję pastatyti Infekcinių ligų korpuso, nes tikrai Žvėryno senoji ligoninė, „caro laikų“ neatitiktų tų reikalavimų, kurie yra šiandien gydant šiuos pacientus, – interviu metu „Delfi“ sakė Santaros klinikų vadovas profesorius Feliksas Jankevičius.
Senoji Infekcinių ligų ligoninė Žveryne:
– Bet net ir naujo Infekcinių ligų centro pajėgumų ir infrastruktūros neužtenka suvaldyti epidemijos, jei tų pacientų skaičius augtų ir infekuotumo lygis augs ir toliau.“
Daugiau apie tai, kaip Santaros klinikos kovoja su koronaviruso pandemija – pokalbyje su įstaigos vadovu prof. F. Jankevičiumi.
– Profesoriau, Santaros klinikose gydoma daugiausiai pacientų, sergančių koronavirusu, Lietuvoje. Ar teko pagalvoti, kaip dabar viskas atrodytų, jei pacientai būtų gydomi Žvėryne, senuosiuose Infekcinės ligoninės patalpose?
– Santaros klinikos buvo pasiruošusios tokiai epidemijai, Infekcinių ligų korpuso pastatymas buvo labai įžvalgus sprendimas ir tikrai mes labai džiaugiamės, kad turime tokį centrą. Žinoma, niekas negalėjo numatyti tokio scenarijaus. Situacija parodė, kad net ir tokio centro neužtenka ir ne viskas yra idealiai padaryta net ir Infekcinių ligų centre. Gyvenimas įneša savo korekcijas ir pataisome tai, ko mes negalėjome numatyti.
Nežinojome, kad reikės pereinamojo korpuso tam, kad būtų galima atskirti infekuotus nuo neinfekuotų ligonių srautus ir apsaugoti visą ligoninę nuo užkrato.
2019 gruodžio 18 d. Vilniuje atidarytas naujas Infekcinių ligų korpusas:
Taigi, anksčiau turėjome du pacientų srautus, dabar turime tris: planinių, skubių ir infekuotų pacientų arba tų pacientų, kurių infekuotumo dar nespėjome išsiaiškinti. Hospitalizuojame tik tuos infekuotus pacientus, kuriems reikalinga rimta medicininė pagalba.
Bet tai ne viskas. Turime ir labai sunkios būklės pacientų grupę. Tiems pacientams reikia taikyti ne tik deguonies terapiją, tačiau ir nuolatinę invazinę plaučių ventiliaciją juos intubuojant, arba ekstrakorporinę membraninę oksigenaciją.
Taip pat reikalingas ir kitas gydymas, kuris taikomas intensyvios terapijos skyriuose. Paaiškėjo, kad intensyvios terapijos lovų ir lovų, kurios turi deguonies prieigą, infekcinių ligų centre nepakanka. Turėjome mobilizuoti papildomą Santaros klinikų infrastruktūrą. Pandemija parodė, kad mums reikia papildomų ir erdvių, ir įrengimų. Tas pamokas turi išmokti visas pasaulis, niekas nebuvo tam pasiruošęs. Trūksta įrangos, plaučių ventiliavimo aparatų, bet taip pat ir kitos labai svarbios įrangos.
– Dabar tiek Lietuva, tiek didžioji dalis pasaulio jaučia švelnėjančią pandemijos situaciją. Visgi specialistai kalba apie antrąją bangą ir nežinia, kiek įtampa dar tvyros. Ar Santaros klinikos ruošiasi ilgam tokios situacijos laikotarpiui?
– Tikrai taip. Mes visiškai suvaldyti epidemijos negalėsime, turėsime išmokti dirbti esant koronavirusi, kitaip gyventi. O Santaros klinikose turime užtikrinti nuolatinę kontrolę izoliuojant infekuotų pacientų srautą, kad neįneštume viruso į pagrindinę įstaigą. Tas turi galioti ir visoms šalies įstaigoms.
Turime tęsti prioritetinį nuolatinį medikų testavimą. Kitas dalykas, kad medicinos įstaigos netaptų infekcijos židiniais, turime išskirtinai kruopščiai ir atsakingai užtikrinti medicinos darbuotojų apsaugą: aprūpinti apsaugos priemonėmis, išmokti ja naudotis. Kad ir kalbant apie paprastos kaukės nešiojimą: neteisingas nešiojimas yra daug žalingesnis nei vaikščioti iš vis be kaukės. Labai svarbu mokėti taisyklingai apsirengti, dar svarbiau nusiimti apsauginius kostiumus, kitas priemones.
Labai svarbi ir koordinacinė veikla. T. y. diagnozavus židinį, o dažniausiai, juos aptinkame medicinos įstaigose, naudojantis visomis įmanomomis priemonėmis, izoliuoti tuos pacientus ir kontroliuoti, kad infekcija neišplistų toliau. Beje, svarbios ne tik medicininės, bet ir valstybinės priemonės (karantinas), kurios buvo taikytos iki šiol Lietuvoje ir visame pasaulyje.
Noriu priminti, kad šuo metu yra karantinas ir šalies epidemiologinė situacija yra labai rimta. Turime šiokį tokį atoslūgį, bet tai tikrai dar ne pabaiga. Nemanau, kad pandemija greitu metu pasibaigs. Kol mes neturėsime specifinių vaistų, specifinės vakcinos nuo COVID-19, tol mes turime labai atsakingai ir ruoštis galimam epidemijos paūmėjimui.
Santaros klinikos koordinuoja visą epidemiologinę veiklą Vilniaus mieste ir apskrityje. Jei infekuotų pacientų skaičius išaugs iki kritinio lygio, ir ligoninėms neužteks ir patalpų, ir rankų, tai be jokios abejonės, reikės mobilizuoti kitų įstaigų resursus. Šiandien mes tą jau darome: koordinuojame veiksmus, naudojamės patalpomis ir Vilniaus miesto klinikinės ligoninės, ir Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės resursais ir, žinoma, turėsime pasinaudoti kaiminystėje esančios gydymo įstaigos Nacionalinio vėžio instituto (NVI) infrastrukūra. Nekalbame apie infekuotų ligonių perkėlimą, tačiau, jei reikėtų, pasinaudoti NVI diagnostinėmis ar kitomis galimybėmis būtų labai logiška. NVI laboratorijos jau yra pajungtos į kovą, jos sėkmingai atlieka koronaviruso COVID-19 tyrimus.
– Šiuo metu Vyriausybė diskutuoja dėl NVI pavaldumo keitimo – iš Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos norima įstaigą perleisti Sveikatos apsaugos ministerijai. Prieš perimant Santaros klinikų direktoriaus pareigas, 3 metus Jūs vadovavote NVI. Jūsų nuomone, kaip turėtų išsispręsti situacija, kas būtų geriausia pacientams?
– Jau prieš kelerius metus, man einant NVI direktoriaus pareigas, pradėtas įstaigų suartėjimo ir geresnio bendradarbiavimo bei paslaugų koordinavimo procesas. Buvo noras pagerinti gydymo paslaugas ir optimizuoti bendradarbiavimą, tam kad viena įstaiga galėtų padėti kitai. Tas procesas tęsiasi. Manau, kad abiejų įstaigų naudai yra daug kas padaryta. Santaros klinikos, būdama žymiai didesne, daugiaprofiline institucija, daugeliu aspektų ištiesia pagalbos ranką NVI.
Pirmiausia, buvo sukurti virtualūs koordinaciniai centrai sujungiant panašaus pobūdžio abiejų įstaigų padalinius, radiologijos, chirurgijos, chemoterapijos ir pan. Taip buvo siekiama kartu spręsti mokslinių ir kitų projektus kūrimo, taip pat gydymo paslaugų optimizavimo, jų kokybės gerinimo klausimus.
Kita vertus, Santaros klinikos padėjo įdiegti NVI savo labai vertingą hospitalinę informacinę duomenų sistemą, kuria šiandien institutas sėkmingai naudojasi. To tikslas – suvienodinus sistemas ir pasiekti kad pacientams, atėjusiems į vieną iš įstaigų, nereikėtų ieškoti popierinių išrašų, o jų duomenis, pacientui leidus, ir, svarbiausia, radiologinius vaizdus būtų galima matyti abejų įstaigų sistemose. Tai ženkliai gerina paslaugų kokybę.
Bendradarbiavimas tęsiasi ir kitose kryptyse. Santaros klinikų kardiologai, neurologai, nefrologai nuolat konsultuoja NVI pacientus ir optimizuoja jų gydymą. Kad ir kaip bebūtų, du trečdaliai onkologinių pacientų yra vyresnio amžiaus. Jie turi ir kitų problemų, dažniausiai kardiovaskulinių, inkstų nepakankamumą, taip pat neurologines problemas. Tokiu atveju reikalingas kompleksinis gydymas.
Taip pat Santaros klinikoms NVI pacientams dažnai tenka teikti skubią pagalbą instituto nedarbo metu. NVI naudojasi Santaros klinikų Patologijos centro paslaugomis.
Kita vertus, Santaros klinikose nėra radioterapijos, todėl mus konsultuoja radioterapeutai, kurie ateina iš NVI.
Tais atvejais, kai standartinė chemoterapija neduoda teigiamo rezultato, ligoniai siunčiami į Santaros klinikas, kur yra galimybė naudoti aukštų dozių chemoterapiją. Po jos neišvengiamai reikalinga periferinių kraujo kamieninių ląstelių transplantacija, kuri atliekama Hematologijos centre. Tai specifinė pagalba, kuri teikiama regiono vaikams, ir suaugusiems. Šios pagalbos lygis prilygsta išsivysčiusių Vakarų Europos šalių lygiui.
Visa tai vardinu, kad parodyčiau, jog įstaigų bendradarbiavimas yra abiem įstaigoms naudingas, jis tęsiasi ir jį reikia toliau gerinti.
Ruošiantis galimai didesnio masto epidemijai ar kitom epidemijoms, Santaros klinikose atlaisvintas visas korpusas infekuotiems pacientams bei tarpiniams pacientams, kuriems reikalinga skubi pagalba, bet dar nėra išaiškintas užkrėstumas. Todėl šio korpuso kitus gydomuosius centras iškėlėme į kitas įstaigos vietas. Epidemijai tęsiantis, turime būti pasiruošę net perkėlimui kai kurių tarnybų į gretimas gydymo įstaigas. Tam reikalinga bendra vadyba ir tai padaryti padaryti vienai ministerija, nei derinti keliomis. Šitoje situacijoje Vyriausybė tikriausiai dėl to ir priėmė tokį sprendimą.
Pirmiausia, manau, įstaiga turėtų sugrįžti į Sveikatos apsaugos ministeriją. Kodėl? Vėžio institui reikalingas nuolatinis diagnostinės ir gydomosios įrangos atnaujinimas, o tai yra koordinuojama per šią ministeriją. Taip pat reikalingas bendras veiksmų koordinavimas, pavyzdžiui, dalyvavimas vėžio prevencijos programose, vėžio registro veikla – visa tai visais laikais buvo SAM prerogatyva ir, manau, instituto galimybės būtų žymiai daugiau jeigu jis sugrįžtų į SAM pavaldumą
– NVI nuogąstauja, kad praradęs pavaldumą mokslo ministerijai praras finansavimą ir tyrimams.
– Biudžetinį finansavimą taip pat sėkmingai gali perimti SAM. Institute yra puoselėjamas mokslas, tai yra labai gerai, bet tas funkcijas galėtų atlikti ir universitetas. Kodėl reikalingas toks šaliai neįprastas valdymo modelis – dviejų ministerijų pavaldumas. Jau seniai yra nusistatęs klinikų tradicinis valdymo modelis – SAM ir VU. Šie du steigėjai yra Santaros klinikų, taip pat Kauno klinikų – SAM ir LSMU. Nelabai suprantu, kodėl siekiant gerinti mokslą, norima likti švietimo ministerijos pavaldume, o neinama į universitetą, gi visas mokslas koncentruojasi ten. Be to, NVI sugrįžimas į universitetą leistų kurti rezidentų bazes ir visapusiškai plėsti onkologijos dėstymą studentams.
– Iki šiol ir ypač pastaruoju metu Lietuvos medikams reikėjo smarkiai už save kovoti: už geresnes sąlygas, už didesnius atlyginimus. Apskritai, neretai medikai sveikatos sistemos apsaugą Lietuvoje vadina podukra, į kurią žiūrima kaip neprioritetinę sritį. Kaip manote, galbūt šis sukrėtimas – pandemija – pakeis ne tik valdžios, bet ir visuomenės požiūrį į medikus ir jų darbą?
– Labai noriu tuo tikėti. Naudodamasis proga noriu padėkoti šalies medikams už jų atsakingą ir pasiaukojantį darbą gydant ligonius, sergančius pavojinga infekcija. Manau, kad gyventojai tikrai pradės jausti vis daugiau dėkingumo mūsų šalies medikams ir mažiau kreips dėmesį į smulkmenas, vertins jų pasiaukojimą darbui ir labiau juos gerbs.
