Vien todėl, kad nematome šio viruso, dar nereiškia, kad negalime išsiaiškinti jo buvimo vietos ir suprasti jo plitimo. Deja, daugumos pasaulio šalių atsakas į COVID-19 buvo (ir dažnai lieka) pagrįstas ribotais duomenimis.
Kiek žmonių Lietuvoje jau susidūrė su virusu? Kiek jų platina virusą patys to nežinodami? Kiek įgijo imunitetą taip pat patys to nežinodami? Patvirtinti (diagnozuoti) atvejai yra tik ledkalnio viršūnė, nes tyrimai dažniausiai atliekami asmenims, kuriems: a) pasireiškia simptomai; b) yra pagrindas manyti, kad jie galėjo užsikrėsti; c) atvyko atlikti tyrimus. Tuo tarpu, mokslas jau nustatė, kad yra daug užsikrėtusiųjų, tačiau simptomų neturinčių žmonių, kurie nežino, kad yra užsikrėtę, jaučiasi sveiki, bet gali platinti koronoviruso infekciją.
Ši aplinkybė lemia: pirma, liga plinta toliau, plačiau ir greičiau, nei jei mes aktyviai tirtume ir izoliuotume užsikrėtusius žmones; antra, tiriami tik simptominiai asmenys, kurie pakankamai ilgai laukia tyrimo atlikimo eilės, todėl iškreipiama ligos demografija ir statistika; trečia, sukelia žmonėms daug streso, psichologinių ir socialinių problemų. Tai gali lemti klaidingas išvadas ir neteisingus sprendimus. 5 proc. iš užsienio grįžusių, saviizoliacijoje esančių, COVID-19 diagnostikos kriterijus atitikusių ir tyrimą atlikusių Lietuvos gyventojų tyrimo rezultatai buvo teigiami. Tokiu būdu galima daryti prielaidą, kad Lietuvoje jau gali būti apie 3 500 ar daugiau žmonių, kurie yra užsikrėtę naujuoju koronavirusų ir patys to nežino.
Žurnale „Science Magazine“ paskelbtas tyrimas atskleidė, kad vienam diagnozuotam užsikrėtimo atvejui gali tekti 6 nediagnozuoti. Jei tiesa, kad 6 iš 7 atvejų lieka nediagnozuoti, tai reiškia, kad didžioji dauguma užsikrėtusių COVID-19 žmonių turės lengvus simptomus arba jų visai neturės ir gali net nesuprasti, kad užsikrėtė virusu. Mes galime manyti, kad turime izoliuoti visą, pvz., Ukmergę, tačiau realybė gali būti tokia, kad krizė atėjo ir praėjo. Tai reiškia, kad, norėdami diagnozuoti besimptominius atvejus, turime išplėsti tiriamų gyventojų grupes. Tik identifikavę besimptominius atvejus, galime geriau suprasti, kaip gali nukentėti visa populiacija, kaip ap(si)saugoti medikus ir t.t..
Svarbu pabrėžti, kad koronaviruso infekcijos plitimą LEMIA žmonės, neturintys išreikštų COVID-19 ligos simptomų, rodo apžvalgos. Kinijoje, išanalizavus 375 mietų epidemijos vystymosi rezultatus, nustatyta, kad 86% patvirtintų koronaviruso infekcijos atvejų buvo besimptominiai arba su lengvais simptomais.
Nors pastarųjų užkrečiamumas (viruso išskyrimas į aplinką) pusiau mažesnis nei žmonių, turėjusių simptomus, tačiau jie lėmė didžiąją dalį – 79 proc. visų užsikrėtimo atvejų. Virusų išskyrimas į aplinką prasideda maždaug 2,5 dienos iki pasireiškia simptomai (tai galima aptikti laboratoriniais tyrimais, jeigu klinikiniai simptomai nepastebimi) ir piką pasiekia 15 val. iki pasireiškiant simptomams. Šie pavyzdžiai rodo, jog testavimo apimtys ir socialinės grupės turi būti labai plačios, siekiant kuo greičiau įveikti infekcijos plitimą šalyje.
Priminsiu, jog COVID-19 ligos inkubacinis laikotarpis siekia nuo 2 iki 14 dienų ir pusei užsikrėtusiųjų simptomai dažniausiai pasireiškia iki šeštos dienos, bet lengvi ir besimptominiai koronaviruso infekcijos atvejai gali likti visai nepastebėti ir reikšmingai nulemti tolimesnį viruso plitimą, ypač jeigu bus tiriami tik simptomų turintys asmenys.
Pasaulyje COVID-19 ligos diagnostikai naudojamas klasikinis polimerazės grandininės reakcijos (PGR) testas. Teigiamas testo rezultatas rodo, ar žmogus turi virusą. Neigiamas rezultatas bus jei: a) asmuo nėra užsikrėtęs virusu; b) gal ir buvo užsikrėtęs virusu, bet dabar viruso nebeišskiria.
PGR testu Lietuvoje tikriname tik tą žmogų, kuris atitinka atvejo apibrėžimą (įtariama, kad galėjo užsikrėsti ir pasireiškė tam tikri simptomai). Dažnai dar ir tenka laukti savo tyrimo atlikimo eilės. Jei rezultatas teigiamas, galime pasakyti žmogui, taip, jūs turite virusą, dabar eikite namo ir likite izoliacijoje, o jei būklė blogėja, eikite į ligoninę. Bet dažniausiai atsakymas bus, kad „šiandien neturite viruso, bet galbūt jūs jį turėjote ir pasveikote“ ar dar blogiau „būkite atsargus, nes vis tiek galite užsikrėsti virusu“. 50 proc. pacientų, gydytų nuo lengvos COVID-19 infekcijos, iki aštuonių dienų po simptomų išnykimo buvo aptinkamas virusas. Rezultatai rodo, kad net ir po simptominio pasveikimo pacientai gali likti užkrečiami. Ankstyvieji Kinijos tyrimai rodo, kad 15 proc. pasveikusių pacientų viruso testas vis dar bus teigiamas, nors jie nėra užkrečiami.
Imuniteto tikrinimo svarba. PGR tyrimo papildymas yra imunoliginis (serologinis) tyrimas, kuriuo nustatoma, ar kraujyje nėra antikūnų prieš COVID-19. Antikūnų testai padeda suprasti, kiek žmonių užsikrėtė (kiek buvo susidūrę su virusu) ir kiek pasveiko – t.y. ar persirgus susiformavo imunitetas. Platesniam šių tyrimų naudojimui, kaip ir jų kokybei skiriama vis daugiau dėmesio. Galimybė derinti serologinius tyrimus/testus su molekuliniais tyrimais leistų operatyviai valdyti iš užsienio grįžusiųjų ir, svarbiausia, su jais kontaktavusių žmonių srautus.
Ką reikia padaryti?
1. Iki šiol kovojome su virusu ribotomis priemonėmis ir žiniomis. Tik riboti simptominių asmenų savanoriški PGR tyrimai negali parodyti pilno sergamumo ir infekuotumo situacijos ir jos dinamikos šalyje.
2. Turime išplėsti tyrimų apimtis, kad galėtume diagnozuoti daugiau užsikrėtusiųjų, ypač besimptomių ar tik su lengvais simptomais. Kiekvienas nustatytas atvejis suteikia galimybę nutraukti tolesnę koronaviruso plitimo grandinę. Būtent to, ko dabar visos šalys siekia. Deja, kiekvienas nenustatytas atvejis – tai galimybė virusui plisti eksponentiškai.
3. Turime papildyti koronaviruso diagnostikos arsenalą ir kuo plačiau pradėti taikyti ir antikūnų nustatymo tyrimus. Idealiu atveju turėtų būti atliekami PGR ir serologiniai (organizmo atsako į infekciją) tyrimai vienu metu.
4. Investicijos į koronaviruso infekcijos stebėseną ir laboratorinę diagnostiką leistų tikslingiau organizuoti atsako priemones ir sutaupyti resursus.
