Ugnė pasakojo, kai Lietuvoje buvo užfiksuoti pirmieji koronaviruso COVID-19 atvejai, Indonezijoje situacija dar buvo rami. Pasigirdavo gydytojų raminimų, kad šiltame ir drėgname ore virusas ne taip sparčiai plis, tačiau jauna moteris namuose užsidarė kaip ir Lietuvos gyventojai – nuo kovo 16 dienos.
„Stengiausi niekur eiti. Per tą laiką Indonezijoje praėjo augti susirgimų ir mirčių skaičius. Labiau išgąsdino tai, kad nemažai mirčių, o atvejų ne tiek daug“, – sakė Ugnė.
Kovo 30 dienos duomenimis, Indonezijoje šiuo metu yra fiksuota 1414 atvejų, mirčių – 122.
Tuo tarpu Lietuvoje COVID-19 fiksuota 484 atvejų, mirčių – 7.
„Galvojau, kad problema ta, jog Indonezijoje mažai testuoja arba testuoja tuos, kurių jau kritinė būklė. Pradėjau galvoti, kad nėra taip, kaip viską matėme iš viešos informacijos“, – svarstė Ugnė.
Kai Lietuvoje buvo paskelbtas karantinas, užsienyje tuo metu esančių piliečių buvo paprašyta ambasadose užsiregistruoti. Pirmo siūlymo grįžti į Lietuvą Ugnė atsisakė, tačiau pradėjusi pastebėti, kad situacija Indonezijoje blogėja, prieš porą dienų gavusi laišką iš Lietuvos ambasados Japonijoje Ugnė priėmė pasiūlymą grįžti.
Per kelias dienas Indonezijoje pasikeitusi situacija Ugnę pradėjo neraminti.
Kaip pasakojo jauna moteris, saloje, kurioje ji laikinai gyveno, į gyvenamąsias vietas tiekiamas vanduo yra iš rezervuarų, kuriuose susikaupia lietaus vanduo.
„Paskutines kelias savaites nelijo ir pradėjo stigti to vandens, taip būna kiekvienais metais. Pradėjau galvoti, kad man galbūt nėra čia taip saugu būti ne dėl viruso, dėl pasekmių, kurias gali atnešti visa ši pandemija“, – sakė Ugnė.
Moteris taip pat pasakojo, kad toje saloje nėra užsiimama ūkininkyste, viskas atvežama iš kitur.
„Jei sutriktų maisto produktų geriamo vandens tiekimas, toje saloje gali būti gana pavojinga“, – pasakojo Ugnė.
Penktadienį po pietų vietos laiku moteris gavo el. laišką iš Lietuvos ambasados Japonijoje apie galimybę sugrįžti per Amsterdamą. „Sprendimą priėmiau iš karto“, – sakė Ugnė.
Kelionė namo turėjo prasidėti nuo Balio, tačiau į šią salą iš Indonezijos Ugnei reikėjo nuskristi su persėdimu.
Moteris persėdo į kitą lėktuvą Indonezijos sostinėje Džakartoje. Teigiamai ji vertino tai, kad laukiamuosiuose kas antra kėdė buvo pažymėta ženklais, informuojančiais, kad čia sėsti negalima. Kaip sakė Ugnė, ten oro uostas ir valdžia informuoja gyventojus apie atstumo laikymąsi, tačiau didelė dalis gyventojų ir keliautojų to nesilaiko.
„Visgi didelė problema, kad žmonės nesilaiko socialinio atstumo“, – sakė Ugnė.
Daug kur Azijoje moteris pasigedo ir dezinfekcinio skysčio. Mažai kas iš keliautojų dėvėjo apsaugines kaukes ir naudojo kitas apsaugines priemones. Indonezijoje jų nėra pirkti jau nuo Uhano (Kinija, viruso plitimo židinys) uždarymo.
Ugnės kelionė iš Indonezijos iki Vilniaus truko apie 46 valandas.
Keliaudama per pusę pasaulio moteris pastebėjo esminius skirtumus tarp Azijos ir Europos.
„Azijoje oro uostose, vis dar dirba visos kavinės, parduotuvės. Žmonių mažiau, bet viskas atidaryta. Kai nusileidau Amsterdame – viskas uždaryta, yra gal yra tik kelios vietos, kur galima nusipirkti vandens, maisto. Daugybė vietų aptverta, – pasakojo Ugnė.
– Amsterdamo oro uoste yra labai mažai žmonių, tai labai lengva laikytis socialinio atstumo, visur – įspėjimai, pranešimai dėl viruso.“
Europoje situacija ramesnė, sako Ugnė.
Moteris papasakojo, kaip su kitais keleiviais buvo pasitikta Lietuvoje.
„Skridau per Minską, nusileidome Vilniuje pusę 9 vakare. Žmonės stojo lipti iš lėktuvo, bet stiuardesės informavo, kad pirma reikės užpildyti formą. Liepė paskambinti 1808 ir užsiregistruoti testui. Kai užsiregistravome, atsiuntė žinutę, kad paskirtas testas. Lėktuve mes laukėme, nes išleidinėjo tik po 15 žmonių. Kai kas gal buvo nepatenkinti, bet viskas yra tam, kad suvaldyti srautus. Nėra kitos išeities“, – sakė Ugnė.
Kaip pasakojo moteris, tokia tvarka priverčia pasijausti saugiau.
„Visi žmonės, kurie pasitiko, buvo su specialiais vienkartiniais kostiumais, su kaukėmis, akiniais. Išėjus iš lėktuvo į oro uostą pakeliui mergina dezinfekavo visiems rankas. Užpildėme pasižadėjimą, kad laikysimės karantino, paklausė, ar turime galimybę karatinuotis namuose, kaip tu grįši į savo namus, – pasakojo ji. – Išėjus prie lagaminų atsiėmimo punkto, tada jau susidarė eilė darytis tam testui. Testas labai greitas. Nebuvo labai baisu, paprašė išsipūsti nosį, iš nosies ir iš gerklės paėmė mėginį. Užtruko labai greitai.“
Artimieji Ugnei atvairavo automobilį ir viena ji išvyko karantinuotis namuose. Čia ji lauks pirmojo koronaviruso testo. Jei bus neigiamas, Ugnė, kaip ir kiti su ja keliavę asmenys, turės būtų izoliacijoje bent 14 dienų.
Ugnė svarsto, kad keliaudama turėjo nemažai kontakto su kitais žmonėmis, tačiau pasvėrusi kitas galimas grėsmes, kurios galėjo įvykti pasilikus Indonezijoje, užsikrėsti ji nebijo.
„Iš valstybių pusės yra viskas daroma. Darbuotojai nori, kad visuomenė būtų sveika, bet problema yra žmonės, kurie nesilaiko atstumų. Mažuma, kurie laikosi, keistai pasižiūri į tuos, kurie bando laikytis to atstumo. Aš bijojau, kad galėjau kažkur įstrigti, man viskas praėjo sklandžiai, turėjau daug kontaktų, turėjau rizikos užsikrėsti. Bet yra ir kitų pavojų“, – pasakojo Ugnė.
