Vieni pasakojo, kad viename kambaryje juos apgyvendina po 5, kiti akcentavo, kad pažeidžiamos žmonių teisės; žmonėms trūko vandens, maisto ir kt.

Švenčionėliuose gyvenanti Guoda praėjusią naktį iš Balio salos vyko atgal į gimtinę. Socialiniame tinkle ji papasakojo, kaip karantinavimas vyko jos akimis.

Pateikiame Guodos pasakojimą:

Šiąnakt nusileidome Vilniuje. Po daugiau kaip 20 val. trukusio skrydžio beprecedenčiu maršrutu Balis – Vilnius, kurį, kaip paskutinį šansą sugrįžti namo, mums specialiai suorganizavo ambasada, likome maloniai nustebinti.

Nors saviizoliaciją sugriežtinantis įsakymas buvo išleistas prieš pat mums įlipant į lėktuvą ir atrodė visiškai neįgyvendinamas, Vilniaus savivaldybė spėjo tam pasiruošti neįtikėtinai.

Dar lėktuve gavome užpildyt specialias formas. Mus pasitiko žmonės su skafandrais, iš lėktuvo (kad nesušaltume) išleidinėjo nedidelėmis grupelėmis, iškart davė dezinfekuotis rankas ir kiekvienam pamatavo temperatūrą (maloni priešingybė Indonezijai, kur oro uoste tiesiog duoda užpildyt lapelį sergu/nesergu!).

Jauni kareivukai iškart padalino atspausdintą savivaldybės informaciją apie sugriežtintas sąlygas ir uoliai reguliavo srautą, kad žmonės nesigrūstų vienoje vietoje. Malonios NVSC (Nacionalinio visuomenės sveikatos centro – „Delfi“) atstovės kiekvienam atskirai, žmogiškai paaiškino situaciją ir atsakė į klausimus tiek, kiek galėjo esamomis aplinkybėmis. Visi pareigūnai, nors dėl mūsų turėjo dirbti vidury nakties, buvo labai paslaugūs ir malonūs. Galiausiai su rimta policijos palyda specialiu autobusu buvome nuvežti į šalia esantį viešbutį, kur dar netikėtai gavome po karišką sausą davinį ir, pagraužę šokolado bei riešutų, išvargę griuvome į lovą. Šįryt iš pat ryto į duris jau beldėsi pusryčiai, o mes kalbėjomės telefonu su savo rajono meru Rimantu Klipčiumi (Švenčionių rajono savivaldybės meras – „Delfi“) dėl saviizoliacijos galimybių arčiau namų.

Taip, kelionė buvo ilgoka ir nelengva. Prie ilgų atstumų nepratusiam lėktuvėliui kuro užsipilt teko stoti net trissyk: Tailande, Indijoje ir Rusijoje. Taip, buvome pavargę ir nepamiegoję, dėl nežinios daugeliui nelaikė nervai ir, kaip visad, radosi tokių, kurie užsipuolė vidury nakties mus pasitikusius žmones. Tikrai visiems būtų buvę smagiau lėkti namo, užuot stypsojus keletą valandų oro uoste, laukiant nežinia ko.

Bet žinote ką? Dabar ne tai svarbiausia. Jei galime pakentėti, pakentėkime, kad apsaugotume save ir kitus. Neabejoju, kad šiandieną „Delfi“ jau mirgės nuo priešingų reportažų, tad neapsigaukite – nėra taip blogai. Tiesa, aš nemanau, kad naujas įsakymas tobulas ir, kaip ir kiti įstrigę viešbutyje, viliuosi, jog jam bus pritaikyta išimčių.

Kita vertus, stebėdama tautiečių elgesį, džiaugiuosi, jog visiems buvo duota suprasti, kad juokauti nebegalima. Jei negebame būti sąžiningi ir pilietiški, matyt, reikia griežtesnių taisyklių, o jei gebame, turime suvokti, jog viskas daroma dėl mūsų geriausiu šiam momentui įmanomu būdu.

P.S. Švenčionių rajono savivaldybėje labai trūksta karantinavimo patalpų, tad jei yra įmonių, galinčių pasiūlyti tam tinkamų butų/viešbučių/sodybų mūsų rajone, susisiekite su savivaldybe – sako, ieško jų kaip aukso.