Koronavirusaui nenumaldomai užkariaujant visą pasaulį, atsiskleidžia ne tik sveikatos apsaugos sistemų pajėgumai, bet ir politikų sugebėjimai priimti teisingus ir savalaikius sprendimus.
Koronovirusinės infekcijos išplitimas Kinijoje, o po to ir kitose pasaulio šalyse, atrodo, turėjo būti pakankamas akstinas ir Lietuvoje numatyti realias ir adekvačias kovos su COVID-19 priemones. Tam turėjome tikrai pakankamai daug laiko. Tai, kad į susiklosčiusią situaciją nuo pat pradžių buvo žiūrima atlaidžiai, rodo ir tas faktas, kad pradiniame variante ekstremaliųjų situacijų operacijų centro vadovu buvo paskirtas tik viceministras, turintis pakankamai ribotus įgaliojimus.
Tautai buvo pranešta, kad šalis turi sukaupusi visas reikalingas atsargas kovai su koronavirusu, taip pat ir pakankamą kiekį diagnostinių testų. Nustačius pirmą užsikrėtimo atvejį COVID-19, mes ir toliau buvome raminami, kad situacija tikrai nėra pavojinga, o sveikiems kaukių bei respiratorių Lietuvoje taip pat nereikia, kaip ir dezinfekcinio skysčio, nes užtenka muilo. Pradėjus plisti koronavirusui Europoje bei grįžtant tūkstančiams Lietuvos piliečių iš Italijos ir kitų viruso apimtų regionų, priimtas kontraversiškas sprendimas grįžusiems iš epidemiologiškai pavojingų šalių už savanorišką 14 dienų izoliaciją neapmokėti nedarbingumo pažymėjimo, apeliuojant į tai, kad žmonės, net jeigu dirbs, savanoriškai stengsis neapkrėsti aplinkinių.
Aišku, medicinos specialistams pradėjus protestuoti, sprendimas buvo atšauktas. Tikriausiai, A. Veryga taip pat buvo kurčias, kai žinomi medicinos ekspertai stengėsi aiškinti, kad tai, ką dabar matome Lietuvoje yra tik ledkalnio viršūnė, o reali situacija yra kur kas prastesnė. Bet kuriam šeimos gydytojui tapo visiškai nesuprantami ir ministro nurodymai maksimaliai normuoti tyrimus koronavirusui nustatyti. Tada net ir ne medikams tapo aišku, kad visų užsikrėtusių mes niekuomet nenustatysime, todėl viruso užkardymas tampa neįmanomu uždaviniu.
Kai pasaulinė sveikatos organizacija ragino maksimaliai plėsti testavimo dėl koronaviruso apimtis, Lietuvoje mes negalėjome net patikrinti savo medicinos personalo. Nejaugi neužteko to, kad Italijos pavyzdys parodė, jog net 20 proc. gydytojų užsikrėtė COVID-19. Vadinasi, visas medicinos personalas – vienas iš pagrindinių šio viruso taikinių. O mūsų medicinos personalas net nebuvo aprūpintas visomis būtinomis apsaugos priemonėmis (turiu omenyje ne tik poliklinikas, pirminės sveikatos priežiūros centrus, klinikas, kabinetus, bet ir ligonines). Juk nenustatymas ar net pavėluotas koronaviruso nustatymas jau užsikrėtusiam medicinos personalui priverčia uždaryti dalį ar net visą gydymo įstaigą, o karantino laikotarpiui izoliuoti gydytojus ir slaugytojus, kas perspektyvoje, nesiimant radikalių priemonių, gresia visiška sveikatos apsaugos sistemos katastrofa.
Suvokiant tikrai labai sudėtingą situaciją, kurioje atsidūrė Lietuva, tikrai kyla klausimas – ar mes dar galime pasitikėti savo sveikatos apsaugos ministru?
