Ar galimas pakartotinis užsikrėtimas koronavirusu SARS-COV-2?

Ekspertų nuomone, labiausiai tikėtina, kad ne, bent jau artimuoju periodu (apie keletą mėnesių) po persirgtos infekcijos. Kaip yra vėliau (t.y. kiek ilgas ir tvarus yra susidaręs imuninis atsakas), kol kas nežinoma.

Šiuo metu yra 7 žinomi koronavirusai, galintys infekuoti žmones ir būti perduodami nuo žmogaus žmogui. Keturi iš šių virusų, vadinami žmogaus koronavirusais (HCov), sukelia sezonines peršalimo ligas, kurios dažniausiai lengviau ar sunkiau persergamos ir nėra susijusios su mirtingumu. Patirtis su šiais 4 žmogaus peršalimo koronavirusais rodo, kad imuninis atsakas prieš juos yra trumpalaikis ir išlieka tik iki 1–3 metų, t.y. konkretaus koronaviruso sukelta peršalimo liga persirgęs žmogus vėliau gyvenimo eigoje gali pakartotinai keletą kartų užsikrėsti tuo pačiu virusu ir vėl sirgti peršalimu.

Dviems zoonotinės kilmės koronavirusams (SARS ir MERS), kurie žmonėms sukelia daug sunkesnes infekcijas, pasižyminčias didesniu mirtingumu nei COVID-19, būdinga panaši situacija – imuninis atsakas prieš juos nėra ilgalaikis (dažniausiai trunka iki 3–5 metų, nors daliai žmonių gali išlikti ir gerokai ilgiau). Tačiau, ar šiais virusais galima užsikrėsti pakartotinai nėra aišku, nes jų sąlyginai lokalūs protrūkiai buvo suvaldyti.

Asociatyvi nuotr.
Foto: Shutterstock

Priešingai nei gripo viruso atveju, panašu, kad imuninės apsaugos trumpalaikiškumas nėra susijęs su dideliu koronavirusų mutageniškumu – naujų mutacijų atsiradimu, dėl kurių net ir nežymūs paviršiaus baltymų pokyčiai leidžia virusui išvengti anksčiau susidariusio imuninio atsako. Šis genų mutacijų dreifavimas būdingas gripo virusams, todėl kasmet tenka įvertinti naujus dominuojančius gripo viruso variantus ir atnaujinti sezonines vakcinas. Koronavirusams (bent jau iki šiol stebėtiems ir tirtiems) toks nuolatinis kintamumas nebūdingas, nors laikui bėgant ir jie kinta, tik daug mažesniu mastu.

Vienareikšmio atsakymo nėra. Galimi keli variantai. Galbūt nesusidaro stiprus ir ilgalaikis atminties imuninis atsakas, tai yra, palaipsniui jis blėsta ir galiausiai visai išnyksta. Tai gali būti susiję su koronavirusų galimybėmis slopinti pilnaverčio atminties imuninio atsako susidarymą. Kita vertus, susidaręs imuninis atsakas gali būti neoptimalus, pavyzdžiui, antikūnai nesugeba pilnai neutralizuoti viruso. Tarkim, net ir antikūnui prisijungus prie koronaviruso paviršiaus baltymo, šis vis tiek gali patekti į ląstelę (tai priklauso nuo to, prie kurio baltymo ar prie kurios baltymo vietos jungiasi antikūnas). Pagaliau, galbūt koronavirusai gali naudoti įvairius mechanizmus, leidžiančius išvengti imuninės sistemos atpažinimo ir sunaikinimo. Tai yra tik prielaidos. Koks mechanizmas dominuoja, šiai dienai nežinoma.

Visame šiame kontekste, kokios yra naujojo koronaviruso (SARS-Cov-2) galimybės sukelti pakartotinę infekciją, net ir persirgus jo sukeliama COVID-19 liga?

Yra keletas publikacijų apie tai, kad žmonės, kurie pasveiko po COVID-19, vėliau vėl susirgo ir jiems pasireiškė panašūs simptomai bei pakartotinai buvo nustatytas SARS-Cov-2 virusas kvėpavimo takuose (nors prieš tai jis buvo išnykęs). Viena vertus, tikėtina, kad šiems žmonėms galėjo pasireikšti antrinė bakterinė ar kita virusinė infekcija, nors jų organizme SARS-Cov-2 virusas vis dar persistavo, bet ligos jau nesukėlė. Prieš tai atliktas tyrimas galėjo būti neigiamas dėl to, kad buvo tiriamas mėginys iš ryklės, kur vėlyvoje ligos stadijoje viruso jau gali nebūti, nors apatiniuose kvėpavimo takuose jis vis dar persistuoja (virusą galima aptikti ir apatiniuose kvėpavimo takuose, tiriant skreplius ar atliekant bronchoskopiją).

Kita vertus, viruso genetinės medžiagos aptikimui taikomas PGR tyrimas yra labai jautrus, galintis aptikti išlikusias viruso DNR molekules ar jų fragmentus, net jei žmogus jau yra pasveikęs po COVID-19 ligos ir nebeplatina paties viruso. Todėl svarbu, kuriuo metu, iš kurios vietos ir kaip buvo paimti tyrimai žmonėms, pasveikusiems nuo COVID-19, bet po kurio laiko pakartotinai pajutusiems panašius simptomus. Taigi, tvirtų įrodymų, kad tai būtų pakartotinė infekcija, nėra.

Taip pat patirtis su MERS-Cov viruso sukeliama liga parodė, kad išliekantis apsauginis imuninis atsakas susidarė tik sunkia ligos forma (pasireiškiančia apatinių kvėpavimo takų uždegimu) persirgusiems pacientams, o jei buvo persergama lengva ligos forma (dominuojant viršutinių kvėpavimo takų simptomams), pakankamas išliekantis apsauginis imuninis atsakas dažnai nesusidarė. Tokiu atveju pakartotinė infekcija yra galima, nors mažai tikėtina, kad tai įvyktų po keleto savaičių. Ar tai galioja ir naujajam SARS-Cov-2 virusui, nežinoma.

Mažiau tikėtina galimybė (bent jau remiantis dabartiniais duomenimis), kad daliai ligonių gali pasireikšti dvifazė ligos forma, kai persirgus pirmąja ligos stadija, virusas organizme išlieka ir vėliau gali sukelti antrą ligos bangą, kuriai būdingi tie patys ar net kiek kitos išraiškos simptomai. Dvifazė eiga būdinga visiškai skirtingo Ebolos viruso sukeliamai ligai. Ar tai galioja ir COVID-19 (ar bent daliai jos atvejų), taip pat dar nežinoma.

Mažiausiai tikėtina, ir, ko gero, tik teoriškai įmanoma galimybė, kad imuninė sistema iš tikrųjų nesugeba adekvačiai reaguoti į naująjį SARS-Cov-2 virusą ir neapsaugo nuo pakartotinių infekcijų.

Kokie galimi naujojo SARS-Cov-2 viruso pandemijos eigos scenarijai?

1. Jei prieš SARS-Cov-2 virusą susidaro apsauginis imuninis atsakas (trunkantis bent kelis metus), tai ilgainiui populiacijoje turėtų daugėti atsparių šiam virusui žmonių, kurie pakartotinai užsikrėtę jį sunaikintų ir nei patys sirgtų, nei kitus užkrėstų. Tokiu būdu pandemijos mastas palaipsniui sloptų, nors protrūkiai, tikėtina sezoniniai, būtų galimi.

Pagal dabar žinomą naujojo koronaviruso užkrečiamumą (vienas infekuotasis gali užkrėsti 2–3 žmones), epidemijos suvaldymui reikėtų, kad bent 60–70% populiacijos įgytų imunitetą virusui (palyginimui gripo viruso užkrečiamumas yra 1.1–1.2, todėl epidemijos suvaldymui pakanka, kad bent 25–30% populiacijos įgytų imunitetą; tymų viruso užkrečiamumas yra 15–20 žmonių, todėl reikia, kad net 95% populiacijos įgytų imunitetą).

Vis dėl to, esant dabartiniam SARS-Cov-2 pandemijos mastui, sunkių atvejų, reikalaujančių hospitalizacijos, skaičiui bei mirtingumui, siekis suvaldyti situaciją, įgyjant natūralų kolektyvinį (minios) imunitetą yra labai rizikingas ir nepateisinamas tiek ekonominiu, tiek ribotų sveikatos apsaugos išteklių, tiek mirtingumo, tiek ir etiniu požiūriu. Kolektyvinį imunitetą optimaliausia sukelti taikant profilaktinę vakcinaciją. Todėl, kol nėra vakcinos ar patvirtinto priešvirusinio gydymo, protingiausia kiek įmanoma riboti pandemijos plitimo mastą, taikant intensyvų karantiną.

2. Liūdnesnis scenarijus būtų, jei prieš SARS-Cov-2 virusą susidaro tik trumpalaikis (iki kelių mėnesių) ir nepilnavertis imuninis atsakas. Tokiu atveju, persirgusieji po kurio laiko vėl būtų pažeidžiami ir pandemijos protrūkiai periodiškai atsinaujintų, labiausiai tikėtina, vėsiuoju metų periodu. Vakcinos sukūrimas irgi taptų gerokai sudėtingesnis ir vienintelis realus būdas suvaldyti pandemiją – ilgalaikė infekcijos plitimo kontrolė (užsitęsęs karantinas, apsaugos priemonės) iki priešvirusinių preparatų patvirtinimo ar vakcinos sukūrimo.

3. Blogiausias ir mažiausiai tikėtinas scenarijus – adekvatus imuninis atsakas prieš SARS-Cov-2 nesusidaro. Tokiu atveju be karantino pandemijos suvaldyti nepavyktų iki priešvirusinių preparatų patvirtinimo. Tai labiau teorinė galimybė, nes pirminiai duomenys rodo, kad žmonių, persirgusių COVID-19, serumas (su jame esančiais antikūnais, T limfocitais) gali palengvinti sergančiųjų COVID-19 eigą. Be to, sergančiųjų organizme aptiktas ir T limfocitų atsakas, potencialiai darantis teigiamą įtaką ligos eigai.

Taigi, mažai tikėtina, kad imuninė sistema būtų visiškai nepajėgi adekvačiai reaguoti į naująjį koronavirusą. Jeigu tai padaryti natūraliai jai sunkiau sekasi, tikėtina, kad pavyks sukurti vakcinas, išmokančias imuninę sistemą kovoti su SARS-Cov-2.

Šiuo metu esančios profilaktinės vakcinos prieš įvairius patogenus daugiausia pagrįstos apsauginių antikūnų susidarymu organizme. Ir tai logiška – antikūnai pasitinka į organizmą patekusį patogeną ir jį neutralizuoja, kiek įmanoma neleisdami jam infekuoti ląstelių (todėl visai nesergama ar sergama lengvesnėmis ligos formomis).

Vis dėlto, jei pasirodytų, kad vakcinų indukuoti antikūnai nėra pakankami SARS-Cov-2 suvaldymui, reikia nepamiršti, kad virusinių infekcijų kontrolėje itin svarbų vaidmenį atlieka T limfocitai, kurie atpažįsta ir sunaikina virusų jau infekuotas ląsteles – nors dalis organizmo ląstelių sunaikinama, bet kartu sunaikinamas ir virusas, kuris toliau plisti jau nebegali, todėl infekcija sustabdoma jai plačiai neapėmus organo.

Tokiu atveju ligos simptomai dažniausiai pasireiškia, bet galiausiai yra pasveikstama. Taigi, gali tekti kurti sudėtingesnes vakcinas, kurios sukuria dominuojantį ląstelinį (atminties T limfocitų atsaką), o ne humoralinį (antikūnų) imuninį atsaką. Žinoma, bet koks imuninis atsakas turi būti subalansuotas, nes pernelyg stipri imuninė ataka gali negrįžtamai pažeisti organą ir tapti sunkių liekamųjų reiškinių ar mirties priežastimi.

Vis tik šiuolaikinės technologijos neabejotinai leis anksčiau ar vėliau sukurti prevencines ir gydomąsias priemones COVID-19 suvaldyti. O kol jos kuriamos, vienintelis būdas apsaugoti save ir kitus – identifikuoti ir izoliuoti užsikrėtusiuosius, laikytis karantino reikalavimų ir plačiai naudoti asmens apsaugos priemones.

Mokslininko interviu laidoje "Sveikatos receptas":