Kai kurios žinomos kompanijos, tokios kaip „Johnson & Johnson", paskelbė, kad sukurs vakciną nuo naujojo koronaviruso per 12 mėnesių, Norvegijos vakcinų gamintojai tikisi turėti vakciną po 6-8 mėnesių, o viena Kinijos kompanija pasiskelbė, kad planuoja pradėti vakcinos ikiklinikinius tyrimus po 6-8 savaičių.
Ar pagrįsti lūkesčiai, kad jau greitai turėsime vakciną, kuri suvaldys naujojo koronaviruso protrūkį?
Norėtųsi tikėti šiais entuziastingais pranešimais, reikėtų nepamiršti, kad vakcinų kūrimas yra ilgas ir sudėtingas procesas. Nepakanka susiplanuoti eksperimentus laboratorijoje ir sukonstruoti antigenus, kurie, kaip manoma, turėtų sukurti apsauginį imunitetą prieš ligos sukėlėją. Šis darbo etapas išties nesunkiai įgyvendinamas, ypač šiais laikais, kai molekulinės technologijos yra gerokai pažengusios. Didelis privalumas yra tai, kad jau per pirmąsias koronaviruso protrūkio savaites buvo iššifruotas pilnas viruso genomas. Turint viruso genomo duomenis, galima ne tik palyginti jį su kitais panašiais virusais, bet ir sumodeliuoti, kurie viruso antigenai gali būti tinkami vakcinos kūrimui. Tų antigenų yra vos keletas – ne šimtai ir ne tūkstančiai. Todėl nesunku visus juos gauti genų inžinerijos metodais, išgryninti, patikrinti jų struktūrą. Šiuos eksperimentus įmanoma atlikti per keletą savaičių. Tačiau tuo lengvoji darbo dalis ir pasibaigia.
Kad ir kaip sėkmingai pavyktų vakcinos konstravimo eksperimentai laboratorijoje, potencialią vakciną būtina išbandyti gyvuose organizmuose – pirmiausia naudojant eksperimentinių gyvūnų modelius, po to atliekant klinikinius tyrimus su žmonėmis. Neatlikus šių tyrimų, neįmanoma įvertinti vakcinos efektyvumo ir saugumo.
Dar pirmajame etape, išbandant vakciną gyvūnuose, turi būti atsakyta į daugybę klausimų. Ar vakcina sukelia antikūnų susidarymą? Jei taip, ar tie antikūnai neutralizuoja virusą? Ar susidaro virusą naikinantys T limfocitai? Ar susidaro imuninės atminties ląstelės? Jei taip, kiek ilgai jos gyvuoja? Kokios vakcinos dozės reikalingos? Kiek kartų ir kas kiek laiko jas reikia suleisti? Ar reikalingi adjuvantai? Kokius pašalinius reiškinius vakcina sukelia?
Tik tuo atveju, jei eksperimentai su gyvūnais visiškai patvirtina vakcinos efektyvumą ir saugumą, ją galima išbandyti žmonėms. Tai ilgai trunkantis procesas, kurio neįmanoma pagreitinti, kadangi ilgai užtrunka imuninio atsako formavimasis. Suleidus vieną vakcinos dozę, reikia palaukti bent mėnesį ar du, kol galima suleisti antrąją dozę, po to gal ir trečiąją, siekiant sustiprinti imuninį atsaką. Po to būtina įvertinti, kiek ilgai tas atsakas trunka. Juk nebūtų naudinga tokia vakcina, kuri apsaugo vos keletą mėnesių. Taigi, tik turint kelerių metų ar net dešimtmečių vakcinos efektyvumo duomenis, galima teigti, kad pavyko sukurti vakciną, kuri patikimai apsaugo nuo infekcijos.
Ankstesnė patirtis, kuriant vakcinas nuo kitų pavojingų zoonotinių virusų, tokių kaip Ebola virusas, MERS ir SARS koronavirusai, nebuvo itin sėkminga, bet ji gali pasitarnauti kuriant vakciną nuo naujojo koronaviruso.
Štai prieš Ebola virusą, kurio infekcijos protrūkiai Afrikoje registruojami jau daugiau nei 40 metų, tik 2018-2019 m. buvo išbandyta eksperimentinė vakcina, kurią Pasaulinė sveikatos organizacija leido naudoti žmonėms skiepyti didelės rizikos zonose, tokiose kaip Kongo Demokratinė Respublika.
Naujasis koronavirusas panašus į SARS koronavirusą, kurio infekcijos protrūkis įvyko 2002-2003 metais. Yra žinoma, kad koronavirusai patenka į žmogaus ląsteles per savo paviršiaus glikoproteiną (S baltymą), kuris jungiasi prie ląstelėse esančio receptoriaus. Taigi, šis baltymas yra pagrindinis vakcinų kūrėjų taikinys, siekiant sustabdyti koronaviruso infekciją. Vis dėlto vakcinos nuo SARS viruso iki šiol nėra – ji buvo pradėta kurti, bet darbai buvo sustabdyti net nepasiekę klinikinių tyrimų stadijos. Viena iš priežasčių buvo ta, kad SARS protrūkis baigėsi ir farmacijos kompanijos nebematė reikalo tęsti vakcinos tyrimus, kurie būtų kainavę šimtus milijonų dolerių. Kita priežastis buvo ta, kad pirmieji bandymai su gyvūnais nebuvo itin sėkmingi, nes vakcina sukėlė tam tikrų nepageidaujamų reiškinių.
Vakcina nuo MERS koronaviruso kuriama nuo 2012 metų, kai įvyko pirmasis MERS protrūkis. Šis koronavirusas vis dar kelia grėsmę, nes pavieniai infekcijos atvejai nuolat užregistruojami įvairiose šalyse.
Kelios vakcinos nuo MERS buvo sėkmingai išbandytos tiriant gyvūnus – ne tik peles, bet ir kupranugarius, beždžiones. Šiuo metu perspektyviausios MERS vakcinos jau yra klinikinių tyrimų stadijoje, kurie bus baigti 2021 – 2022 metais. Tačiau kol kas dar nėra nė vienos oficialiai užregistruotos vakcinos, kuri apsaugotų nuo MERS viruso.
Taigi, vakcinų kūrimo kelias yra tikrai ilgas, reikalaujantis daug laiko ir lėšų. Todėl sunku tikėtis, kad artimiausiu metu galėsime pasiskiepyti nuo naujojo koronaviruso.
