Ar skiepas gali pagydyti jau susirgus?
Komentuoja Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro Imunologijos ir ląstelės biologijos skyriaus vedėja, profesorė Aurelija Žvirblienė.
Trumpas atsakymas būtų – ne, skiepai negali pagydyti jau susirgus. Norint suprasti, kodėl taip yra, reikėtų suprasti, kaip veikia skiepai. Jie „apmoko“ imuninę sistemą kovoti su infekcijos sukėlėju. Kitaip sakant, skiepai yra profilaktinė, bet ne gydomoji (terapinė) priemonė nuo infekcinių ligų.
Imuninės sistemos „apmokymas“ užtrunka mažiausiai 2-3 savaites – tiek laiko reikia, kad paskiepyto asmens imuninės sistemos ląstelės pasidaugintų ir pasiruoštų atremti viruso ar bakterijos ataką. Kol mūsų imuninė sistema dar nėra susidūrusi su infekcijos agentu, mūsų organizme būna labai mažai imuninių ląstelių – B ir T limfocitų – kurie sugeba atpažinti tą infekcijos agentą. Be to, B limfocitai dar būna nepasirengę gaminti sekretuojamų ir geros kokybės antikūnų, kurie galėtų cirkuliuoti po visą organizmą ir išgaudyti ligos sukėlėjus. Taigi, reikia tam tikro laiko, kad tų ląstelių atsirastų daugiau ir jos galėtų sudoroti virusą ar bakteriją. Todėl nėra prasmės skiepytis jau sergant infekcine liga – tokiu atveju mūsų imuninė sistema „treniruojasi“ atpažinti tikrąjį ligos sukėlėja, o ne vakciną. Deja, „treniruotė“ su tikruoju ligos sukėlėju būna žymiai sunkesnė, o kai kada gali baigtis ir mirtimi.
Jeigu palygintume imuninę sistemą su kariuomene, o ligos sukėlėją su priešu, galėtume geriau suprasti, kaip veikia vakcinos. Juk visi žinome, kad priešo ataką geriausiai gali atremti gausi, pasirengusi ir apginkluota kariuomenė. Jeigu turėsime tik keletą neapmokytų, beginklių kareivėlių, negalime tikėtis, kad jie apsaugos nuo priešo invazijos. Taip būna ir infekcinės ligos atveju – jei neturime „apmokytų“ B ir T limfocitų, jie nesugebės apsaugoti nuo virusų ir bakterijų.
Kai kurios infekcinės ligos, tokios kaip tymai ar pasiutligė, turi gana ilgą inkubacinį periodą – laiko tarpą, per kurį virusai pasklinda po visą organizmą, užkrečia vis naujas ląsteles ir galiausiai smogia visa jėga, sukeldami sunkią ligą. Tokiais atvejais gali būti naudojama vadinamoji poekspozicinė vakcinacija. Pvz., jei asmuo yra nepaskiepytas nuo tymų ir nepersirgęs tymais, per pirmąsias dvi paras po kontakto su sergančiuoju tymais rekomenduojama pasiskiepyti, norint sumažinti ligos riziką. Kol trunka tymų inkubacinis periodas, paskiepyto asmens imuninė sistema dar gali suspėti pasirengti kovai su tymų virusu. Kai gresia tokia mirtinai pavojinga infekcinė liga, kaip pasiutligė, reikia imtis dar efektyvesnių priemonių – ne tik pasiskiepyti, bet ir atlikti vadinamąją pasyviąją imunizaciją, t.y. suleisti antikūnų prieš pasiutligės virusą. Tačiau jų poveikis bus tik trumpalaikis, nes jie po kelių savaičių pasišalins iš organizmo. Todėl pasyvioji imunizacija nėra alternatyva skiepams – ji neapmoko imuninės sistemos ląstelių ir nesukuria ilgalaikės apsaugos.
Sukūrus vakcinas nuo žmogaus papilomos viruso (ŽPV) infekcijos, kuri per ilgą laiką gali išsivystyti į gimdos kaklelio ar kitų lokalizacijų vėžį, mokslininkai vis dar diskutuoja, ar šios vakcinos gali apsaugoti nuo vėžio, jei pasiskiepijama jau užsikrėtus ŽPV. Kol kas negauta jokių mokslinių įrodymų, kad ŽPV vakcinos turėtų gydomąjį poveikį. Kaip ir kitų infekcinių ligų atveju, ŽPV vakcinos yra profilaktinės, t.y., jos parengia imuninę sistemą apsaugai nuo ŽPV. Todėl skiepytis nuo ŽPV rekomeduojama iki paauglystės, kol šis lytiniu keliu plintantis virusas dar nepateko į organizmą. Tačiau reikėtų nepamiršti, kad vėžį sukeliantys (onkogeniniai) ŽPV gali būti įvairių tipų (genotipų) – ŽPV16, ŽPV 18, ŽPV31, ŽPV33, ŽPV45, ŽPV52, ŽPV58 ir kt. Jeigu asmuo jau užsikrėtęs, pvz., ŽPV31, o paskiepijamas vakcina, kurios sudėtyje yra ŽPV16 ir ŽPV18 antigenai, tai ši vakcina apsaugos nuo minėtų ŽPV tipų. Taigi, kai kurių mokslininkų nuomone, net ir turint ŽPV infekciją, gali būti tikslinga pasiskiepyti nuo ŽPV.
Terapinės vakcinos
Atsakymą tęsia Paulius Gradeckas, MPH, Infekcinių ligų epidemiologas.
Terapinė vakcinos yra medicinos produktas, kuris yra naudojamas jau po to kaip ligos ar infekcijos pradžia jau įvyko ir jos pagrindinis tikslas yra sužadinti paciento imunitetą tam kad pakeisti ligos vystymąsi. Tuo tarpu tradicinių vakcinų tikslas yra pakeisti (mokslinis terminas sero konversija) žmogaus imuninį statusą – iš imlaus į apsaugotą.
Pagrindinės sritys, kuriose jau yra taikomos terapinės vakcinos arba yra vykdomi intensyvūs tyrimai – infekcinės ligos, kurių prevencijoje tradicinių vakcinų dar nėra sukurta ir patentuota pvz. ŽIV arba infekcijos, kurių eiga ir dėl to kylančias pasekmes – onkologinius susirgimus – galima pakeisti pvz. Žmogaus papilomos virusas ir gimdos kaklelio vėžys, Epštein Baro virusas ir limfoma.
Keli jau patentuotų produktų pavyzdžiai:
Sipuleucel-T (prekinis pavadinsimas Provenge®) – autologinės t. y. išgautos iš paties paciento ląstelių terapijos produktas. Ir nors ši terapija literatūroje yra vadinama vakcina (1), visgi teisingiausia tai yra vadinti produktu skirtu pacientų, sergančių išplitusiu prostatos vėžiu, imunoterpijai (2).
1. https://www.sciencedirect.com/topics/pharmacology-toxicology-and-pharmaceutical-science/sipuleucel-t
2. https://www.cancer.gov/about-cancer/treatment/drugs/sipuleucel-t
