„Gruodžio 29 diena, sekmadienis, jau po 22 val. Laukiame kito kvietimo Akademijos poste, atgauname jėgas po ilgos darbo dienos. Ramu – iki kol nesuskambo brigados telefonas. Laimonui atsiliepus, kažkas buvo pasakyta, ir jis išbėgo prie įėjimo, pasakęs, jog yra dūstantis kūdikis.

Pagalvojęs, jog dabar važiuosime gelbėti kūdikio, apsirengiau striukę, ir, nespėjus išjungti šviesų, uždaryti durų, akimirksniu susijaudinusios mamos rankose prieš mano akis atsidūrė 4 dienų kūdikis. Buvo akivaizdu, jog situacija nėra gera, kvėpavimo dažnis buvo kur kas retesnis nei normalus, nosies sparneliai kilnojosi, matėsi tarpšonkaulinių tarpų įdubimai. Burnytėje ir apie nosį gausu gleivių, – rašoma feisbuke.

– Akimirksniu nuskuodėm į Greitosios medicinos pagalbos (GMP) automobilį, mama padėjo kūdikį ant neštuvų ir pasitraukė (labai šauniai tėtis Karolis atliko pareigą valdant situaciją ir mamos susijaudinimą). Paklausus, kas nutiko, atsimenu, tik išgirdau kažką apie 2 dienų slogą.

Tai situacijos visai nepaaiškino. Akimirksniu kūdikis pasikeitė. Spalva iš raudonos tapo vis mėlynesnė, judančios rankytės nustojo judėti. Situacijos rimtumas mano galvoje pasiekė piką. Man klūpint prie kūdikio, kojas įrėmus tarp automobilio sienos ir neštuvų konstrukcijos, kolega Laimonas žaibo greičiu ištraukė visą reikiamą aparatūrą gaivinimui, tuo metu aš išvaliau nosį, burnytę, atsiurbiau gleives.

Pučiant šiek tiek AMBU, kūdikis tapo vėl raudonas, judantis. Pajaučiau kaip akmuo man nukrito nuo krūtinės, delnuose kūdikį šiek tiek apverčiau ir „tapšnojau“ per nugarą, pamačiau dar daugiau iškosėto skysčio. Nurimau, pagalvojau, kad viskas čia krypsta į gerą. Skambinau dispečeriui laikant telefoną ant peties, paramedikas Laimonas „skrisdamas“ padavė man servetėlę, dar kartą išvaliau burnytę mažuoju savo pirštu. O kūdikis toks mažytis – ką tik atėjęs į šį gyvenimą.

Dispečerė paklausė, kur mes ir kada būsim. Supratau, kad mes jau Raudondvario plento gale prie Neries krantinės. Nesupratau, kiek sekundžių Laimonui užtruko nuvažiuoti per pusę Kauno, bet džiaugiausi. Nuo tada viskas atrodė neblogai, kūdikis tapo nebe tamsiai raudonas, o vis labiau rausvas, judrus. Beliko tik prižiūrėti, pavartyti, stimuliuoti ir štai mes jau Kauno klinikose.

Vos atvažiavus ir atsidarius mūsų GMP durims, išgirdau tėvo Karolio susirūpinusį, bet ramų klausimą „kokia situacija?“ Karolis pasirodė labai stiprus, nes puikiai laikė emocijas, valdė situaciją, ramino mamą ir nekėlė streso, net atvirkščiai – jautėme Karolio pasitikėjimą mumis ir mūsų pagalba. Šiek tiek buvo neramu, nors situacija gerėjo. Tuo metu neapsivertė liežuvis pasakyti, jog dabar viskas gerai, juk viskas taip greitai įvyko, o gal kažką praleidau, nepadariau? Tada užplūdo noras kuo greičiau pristatyti kūdikį į naujagimių intensyvios terapijos skyrių.

Nešu kūdikį, nešu su abiem tėvais pašonėje, nešu ir nešu. Tuo metu kelias nuo Akušerinio priėmimo iki naujagimių reanimacijos buvo toks ilgas... Nešdamas jį per naujagimių skyrių, tokiu ilgu koridoriumi, įpusėjus kojos pačios pradėjo iki intensyvios terapijos skyriaus, nors ir kūdikis jau nebegąsdino. Atbėgus iki intensyvios terapijos, įdėjus kūdikį į naujagimio gultą, gydytoja patvirtino, kad viskas gerai. Ir tada su šypsena bandau pasakyti, kad žinau, tik nesuprantu, kodėl kojos bėgimo režimą įjungė.

Na ir viskas, grįžome į savo – paliktą atidarytomis durimis, uždegtomis šviesomis, paliktais telefonais – Akademijos postą.

Visa situacija unikali tuo, kad lyg iš giedro dangaus griaustinis užklupo mus. Sunkiau yra neturėti net minutės vykstant į kvietimą pagalvoti, ką darysim ir kaip. Ir bent minimalios informacijos, kas yra nutikę. Po visko Karolis klausė manęs: Ar būtų jie patys nuvykę iki SPS? Sakiau, sunku pasakyti, iš tiesų reikėjo tiek nedaug, galbūt labiau stačiai laikant kūdikį šiek tiek stimuliuoti, kad atsikosėtų. O ir mums reikėjo tiek nedaug – tiesiog atsiurbti, pavalyti kvėpavimo takus. Tai paprasti veiksmai, todėl kažkaip ir sunku suvokti/jausti, kad mes su Laimonu padarėme kažką ypatingo. Bet labai džiaugiamės, kad kūdikis sveikas ir rausvas. O apie „skrydį“ tarp Akademijos į Kauno klinikinės ligoninės ant kelių, dabar primena kairio kelio skausmas, atsiradęs tik po valandos viso šio nuotykio. Bet, manau, pasveiksiu.

O šiandien, naujametinę naktį – vėl budžiu, kad jūsų šventės būtų saugios. Sėkmingų, saugių, sveikų ateinančių metų!“